Klausimai apie rašymą

Klauskite – atsakysiu, skelbiau rašydama ankstesnį naujienlaiškį, kuriame dalinausi idėjomis apie kūrybą, rašymą in general. Naujienlaiškio formatas pasikeitė – jame šiuo metu postringauju apie literatūros klasiką – tačiau neatsakytų klausimų liko.

Svarsčiau įvairias atsakymų formas – reels, posts instagrame ar grupėje “Malonumas rašyti”, galbūt atskiri tinklaraščio įrašai – galiausiai apsisprendžiau dėl teksto, kuriame pabandysiu atsakyti į visus archyvuose likusius klausimus – vienu ypu ir trumpai. Klausimus-atsakymus pagal temas suskirsčiau į blokus, kurie apima įvairius knygos rašymo etapus.

Į visus klausimus galėčiau atsakyti iš karto – paprastu NEŽINAU. Nes taip ir yra – aš nežinau ir neįsivaizduoju ar yra toks atsakymas, kuris visiems teisingai atsakytų į tą patį klausimą. Taigi į tiesą nepretenduoju – dalinuosi, kaip dalykai atrodo man, kaip patyriau aš, su kuo susiduriu dirbdama su leidyklomis, redaguodama knygas, konsultuodama autorius privačiai.

KNYGOS KŪRYBA

Neturiu laiko rašyti knygos

Puiku! Nereikės vargti rašant knygą. Pirmąją savo knygą rašiau naktimis po pilnos darbo dienos ofise, intensyvaus vakaro su vaikais, buities darbų, pokalbių su vyru, lyg tai prieš tai dar spėdavau pasportuoti. Nes knygos rašymas buvo gyvybiškas poreikis. Poreikius tenkinam pirmiausia (kaip valgyti, gerti, sisioti, miegoti), tada visa kita.

Laiko neturėjimo klausimas tampa aktualus, kai rašyti knygą yra ne poreikis, o užgaida, arba kai tiesiog užsižaidžiama su knyga. Tokiais atvejais laiko reikia rasti, kartais atsisakant kažko kito. Aš pati dėl rašymo atsisakiau teisininkės ambicijų, stabilaus darbo, laiko su draugais. Šio dažnai atsisakau ir dabar. Ko galėtum atsisakyti Tu?

Nepasitikėjimas savimi, savikritika: nežinau, rašau gerai ar ne

Norėčiau pasakyti, kad geri tekstai, kaip grožis ir skonis draugų neturi. Neva niekas nepasakys rašom gerai ar ne, svarbu būtume patenkinti patys savimi. Taip galvojau, kai mano rašymas apsiribojo dienoraščiu, slaptu blogu internete.

Skaitydama daug įvairios literatūros, mokydamasi tekstų kūrimo meno, redaguodama kitų tekstus, matau, kad tam tikri gero teksto kriterijai egzistuoja. Į kai kuriuos jų pataikau šiame tekste: Kaip rašyti gerai? Yra ir mokama jo versija, kurioje pateikta įrankių, kaip tuos rašymo įgūdžius pagerinti.

Tai nėra viskas, ką būtų galima pasakyti apie gerą tekstą, tačiau ilgesniam atsakymui reikia daugiau vietos ir laiko. Viena noriu pridurti, rašyti mokomės, visų pirma, rašydami. Taip, skaitymas svarbu, tačiau ne kiekvienas aistringas skaitytojas gebės ir norės rašyti – tam reikia visos eilės kitų įgūdžių, kurių vien skaitydami neįgysim.

Pridurti noriu dar: kasdienis tų pačių tekstų ar dienoraščio rašymas yra ok, bet tai nėra pats geriausias būdas lavinti rašymo įgūdžius. Rašymo pratybos turi padėti išeiti iš sustabarėjusių rašymo ir mąstymo rėmų. Šiuo tikslu esu sukūrusi ir toliau kuriu įvairius rašymo įrankius, kurių kievienas paremtas praktika. Praktika. Ir dar kartą praktika.

Būna, pažįstami stebisi, kodėl tiek daug rašau tarsi be reikalo: blogo tekstai, naujienlaiškiai, socialinių tinklų įrašai. Juk jie neduoda grąžos, neva gaištu laiką. Pasakysiu atvirai, kad jei ne ši rašymo įvairovė, jau seniai būčiau viską metusi ir grįžusi prie teisės aktų ir teismo procesinių dokumentų, kartais – dienoraščio rašymo. Bet štai aš čia. Nes įvairovė veikia.

Nesijaučiu rašanti tobulai, galbūt kas pasakys, kad darau tai apskritai šūdinai. Tačiau kartu su rašymo įgūdžiais ateina žinojimas beigi pasitikėjimas savimi, kad darau tai kasdien tik geriau. Už rašymą gaunu atlygį – puikiausias indikatorius, kad bent daliai visuomenės mano tekstai priimtini. Ar praktikuoji rašymą? Nuolatinį? Ar tiesiog sėdi ir svarstai, kaip rašai?

Per daug galvoju, kas patinka kitiems, užmirštu save patį

Nors pusę gyvenimo pragyvenau jei nei viename, tai kitame paribyje, kraštutinumų in general nemėgstu. Man atrodo nėra ok galvoti tik apie save, nebent rašom dienoraštį, kurio niekam nerodysim. Taip pat nėra ok galvoti tik apie kitus, nes bus neįdomu. Tekstai ateina iš mūsų, bet kalba jie kitiems, su kitais, tai kažkokį aukso viduriuką reikėtų atrasti.

Savikritika

Aš čia ne patarėja, rimtai. Net ir geriausiai atlikusi darbą, turiu už ką save pabaksnoti. Man atrodo, tai jau ne rašymo, o psichologiniai procesai – jeigu nesiseka jų suvaldyti savarankiškai, galima kreiptis į specialistus.

Noriu, bet nedrįstu kažkam parodyti savo kūrinį – bijau, kad pasakys, jog viskas blogai

Jeigu nuojauta kužda, kad su knyga viskas blogai, greičiausiai kažkas su ja tikrai nėra gerai, ypač jei tai pirmoji knyga, rašymo įgūdžiai neištobulinti. Kuo greičiau apie tai sužinosi ir gausi įrankius tobulinti kūrinį, tuo greičiau turėsi tekstą, kurio nebus gėda parodyti kitiems. Visada galima bijoti, nerodyti, nieko nedaryti. Taip patogiau.

Rašymo blokai

Apie juos esu prirašius bent keliuose savo kursų. Dalinuosi Dirbtuvių pradedantiesiems. Istorijų kūrimas ištrauka:

“Ką daryti, jeigu ištiko kūrybinis blokas?

Nieko :)

Kartais veiksmingiausias sprendimas – leisti sau išbūti be kūrybos. Kūrybinis blokas gali būti signalas, kad reikia sustoti, atsikvėpti, persijungti.

Kaip galime sau padėti persijungti greičiau?

Pasirūpinti fiziniais reikalais:

● Gerai išsimiegoti

● Valgyti maistingą, subalansuotą maistą

● Gerti pakankamai vandens

● Sumažinti alkoholio vartojimą

● Pasitikrinti sveikatą

● Susitvarkyti aplinką

Skirti laiko emocinei ir dvasinei gerovei:

● Leisti laiką su artimais, įkvepiančiais žmonėmis

● Kalbėtis, išsikalbėti

● Keliauti – net jei tai parkas šalia namų

● Apsilankyti kultūros renginiuose, parodose, muziejuose

● Klausytis muzikos

● Užsiimti kitais kūrybos būdais – piešti, šokti, groti, rankdarbiauti

● Skaityti savo malonumui

Efektyviausias pratimas išjudinti kūrybinį bloką – sąmonės srautas. Tačiau gerai suprantu, kad kartais jis gali atrodyti toks įprastas, kad net pabodęs, neįdomus, nemotyvuojantis kažko imtis. Norisi kažko naujo? Kitame puslapyje rasi pratimą, kurio dar galbūt nebandei.”

Kiek užtrukote laiko parašyti savo knygas?

Pirmąją savo knygą Kai maistas tampa mirtinu priešu rašiau 3–4 metus, maždaug, jau nebepamenu ir nesistengiu prisiminti. Nebuvo taip, kad visą laiką rašyčiau. Įtraukiu apmąstymo, perrašymo, redagavimo, medžiagos rinkimo, atokvėpio periodus.

Antroji – Malonumas rašyti. Kaip rašyti lengvai ir įdomiai – gavosi greičiau. Maždaug per metus. Pusę jų rinkau ir kaupiau medžiagą, dar nežinodama, ką su ja darysiu. Kitas pusmetis, kai jau nusprendžiau, kad bus knyga, rašymo ir leidybos periodas. Medžiaga jau buvo sukaupta, todėl darbo čia nebuvo daug.

Dabartinę knygą, kokią 4 jos versiją, rašau, perrašau ir redaguoju su pertraukomis ketvirtus metus, kol ji pasirodys tikriausiai užtruks dar vienerius.

Nemanau, kad geros knygos gali būti parašomos greitai. Nebent pirmosios jų versijos. Kartu manau, kad su savosiomis užtrunku kiek per ilgai. Kodėl? Nes rašyti pradedu turėdama vos apčiuopiamą mintį, net ne idėją. Iki galo nesu tikra, ką noriu ja pasakyti.

Tenka keliauti per skirtingus knygų, savęs ir minčių variantus, kol išsigryninu, ką noriu pasakyti, atrandu, kaip tai padaryti geriausia. Man atrodo, šis kelias yra ilgesnis ir sudėtingesnis. Taip nutinka, nes nemoku išlaukti. Man visko reikia čia ir dabar.

Taip dalykus sužinau, juos darydama, o ne sėdėdama ir kontempliuodama. Kartais vertėtų pakontempliuoti. Ką pirmiausiai renkiesi tu? Apmąstyti knygos idėją, ją išsigryninti ar iškart rašyti nenutuokdamas, ką nori pasakyti?

KNYGOS LEIDYBA

Knyga vargais negalais parašyta, reikia ją išleisti. Natūraliai kitas žingsnis – bendravimas su leidykla. Prieš atsakydama į klausimus, pirmiausia pasidalinsiu savo patirtimi. Turėjau viziją (nesvarbu kokią), kaip turi būti leidžiama knyga. Tą viziją susikūriau klausydama protingų žmonių pamokymų, kaip turi būti leidžiama knyga.

Mano realybė su ta vizija prasilenkė visiškai, todėl pirmiausia ką pasakysiu, kad vieno leidybos kelio nėra. Pirmąją mano knygą – apie valgymo sutrikimus – leido medicinos leidykla Vitae Litera. Antrąją knygą – apie rašymą – išleidau pati. Mano praktika sako, kad būna vienaip ir kitaip. Pirmų lūpų pasakotos istorijos atskleidžia, kad yra dar kitokesnių kelių.

Ar buvo sunku išsirinkti leidyklą? Kaip sekėsi su ja komunikuoti?

Leidyklos pasirinkimas yra mitas arba žinomų žmonių privilegija. Tokių, kurių knygas skaitytojai pirks net jei juose bus tušti lapai. Paprasti mirtingieji ne renkasi leidyklas, o siūlo savo knygas visoms, kurios leidžia konkretaus žanro literatūrą, ir tikisi, kad kažkas užkibs. Tai yra praktika, kurią patvirtina ir kitų pradedančiųjų rašytojų patirtys. Esu tikra, yra išimčių, bet apie jas nežinau.

Komunikacija. Dažniausiai ji vienpusė. Autoriaus bendravimas su leidykla. Atgalinio ryšio dažniausiai nėra. Todėl verta pasidžiaugti, gavus mandagų ne, jeigu dar nurodyta priežastis, papildomas komentaras, veik jau gali laikyti save išrinktuoju. Įprastu atveju lauks mėnesiai tylos, nežinios, kol galiausiai prarasi viltį ir susimąstyti apie savilaidą. Apie savilaidą klausimų nesulaukiau, todėl šiuo klausimu nesiplėsiu, jeigu kam įdomu, susirašykim asmeniškai.

Ne kartą girdėjau ir pati taip sakiau: galvojau, kad sunkiausia dalis yra knygą parašyti, nepagalvojau, kad taip sunku bus ją išleisti. Taip mąsto tie, kurie knygos dar neišleido, nes nepatyrė, kad po to dar laukia pardavimų procesai, kurie yra pati “smagiausia” dalis. Bet nenoriu demotyvuoti, nes knygos kažkaip randas, žmonės kartais jas perka – reiškia viskas įmanoma.

Ar parašius knygą, iškart reikia ją redaguoti ir pildyti? Ar pirmiau siųsti į leidyklą ir žiūrėti ką jie pasakys?

Jeigu knyga pirma, autorius niekam nežinomas ir tema abejotina, siūlyčiau sutvarkyti knygą taip, kad ji bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodytų padoriai. Profesionalus kalbos redagavimas nėra būtinas, bet elementarus raštingumas pageidaujamas. Kartais gaunu redaguoti rankraščių, labiau panašių į juodraščius, sąmonės (greičiau pasąmonės) srautus. Stebiuosi, kaip kai kuriuose apskritai esti kablelių, taškelių. Su tokiomis dirbti lengviausia, jei ką. Bet jos yra žinomų žmonių privilegija.

Ar išleidus savo knygas, meilė kitoms knygoms (skaitymui) nedingo?

Kaip su vaikais, taip ir su knygomis – visomis – meilė auga eksponentiškai jų skaičiui.

KITI KLAUSIMAI

Toliau apie meilę knygoms. Ir studijas: Ar kai studijuojate tai, ką mylite, kas Jums labai patinka, ar nebūna priešingo efekto, jog nebesinori rašyti, ar tai netampa monotonija?

Kai nusprendžiau tapti rašytoja, sakiau, kad nieko daugiau neveiksiu, tiesiog rašysiu savo kūrybinius tekstus. Kurį laiką taip gyvendama supratau, kad negaliu to daryti visą dieną nuo 8 iki 17 valandos. Tai yra ne man, tiesiog. Taip pat nepažįstu žmonių, kurie tuo užsiimtų.

Džiaugiuosi, kad ilgainiui savo veiklą pavyko diversifikuoti: rašyti blogui, naujienlaiškiui, socialiniams tinklams, verslams, redaguoti, konsultuoti, kurti rašymo įrankius – kiekvieno jų rašymas išskirtinis ir ypatingas, todėl ko nejaučiu tikrai – monotonijos. Ji neįsimetė ir studijuojant. Priešingai – įnešė dar didesnės tekstų įvairovės.

Ok, būna per sesijas pavargstu, tai yra savaime suprantama, bet monotonijai vietos čia tikrai nėra. Žodis dar apie studijas: kuo daugiau sužinau, tuo labiau norisi žinoti dar daugiau. Kaip užkrečiama liga, nuo kurios nesinori pasveikti.

Kas yra talentas rašyti?

Nežinau. Bet žino literatūros korifėjus Marcel Proust:

“Talentas – tai gyvas tam tikros dvasinės sandaros produktas, kuriam paprastai trūksta daug savybių ir kuris ypač pasižymi jautrumu, – kitų jo apraiškų mes nematome knygose, tačiau galime gana ryškiai pajusti savo gyvenimo kelyje, pavyzdžiui, smalsumą, fantazijas, norą nueiti šen ar ten savo malonumui, o ne todėl, kad išplėstum, palaikytum santykius aukštuomenėje ar tiesiog užtikrintum jų veiklą.” (citata iš knygos “Prarasto laiko beieškant. Germantų pusė”)

Šiame etape aš pati apie tai tiesiog nemąstau.

Kaip vadintis rašytoju?

Aš esu rašytojas. Labai nejauku, žinau. Bet kito kelio nėra: aš esu rašytojas.

Kodėl pati rašai su klaidom, nors vadiniesi redaktore?

Todėl, kad savęs neredaguoju. Kai pradėjau dirbti redaktore, supratau, kodėl redaktoriai rašyti nustoja. Nes pradedi save redaguoti. Aš draudžiu sau save redaguoti. Aš liepiu sau rašyti su klaidom, tiksliau – jų neieškau, netaisau, netikrinu. Tai du skirtingi procesai, kuriems niveliuojantis, tektų paaukoti kūrybos džiaugsmą. Kol kas visai sėkmingai sekasi šias skirtingas veiklas suderinti.

Kol kas tiek. Siunčiu Jums neredaguotus linkėjimus. Viliuosi, šios mintys padės kam surasti savuosius atsakymus. Pasidalink, jeigu žinai, kam tai būtų aktualu. Ačiū! Iki!