Kaip rašyti gerai?

Socialiniame tinkle INSTAGRAM dalinausi (-uosi) įrašais, kuriuose bandau atskleisti rašymo gerai paslaptį.

Atsispyrusi nuo “viskas yra pramanyta” tramplyno, į šiuos vandenis šoku ne norėdama parodyti, kokia aš grakšti ir kaip puikiai moku šokinėti ir jūs visi šokinėkit, kaip tai darau aš, o siekdama pasakyti, kad štai tokiu būdu į vandenį įšokti komfortiškai (ir sėkmingai) pavyksta man, o jūs galite bandyti manuoju būdu, jeigu nesigauna, ieškoti savojo.

Pa(si)kartodama ankstesniuosius įrašus, primenu, kad mano šuolyje svarbiausia MOKYTIS. Nesileidžiant į diskusiją “kas, kaip, kodėl”, nes tai akivaizdu, pasiūlau “kur” ir “ar verta”:

1. Bendri kūrybinio rašymo kursai, mokymai, dirbtuvės: neefektyvu.

2. Specializuoti rašymo kursai, mokymai, dirbtuvės (struktūra, veikėjai, scenarijai): veikia tiek, kiek taikoma praktikoje.

3. Kūrybinio rašymo (magistro) studijos: ar veikia pasakysiu kitais metais.

4. Knygos (įvairios): rašyti nemoko. Bet pajausti skirtingus žanrus, struktūras, sakinių ritmiką, pasisemti idėjų – labai puikus įrankis.

5. Knygos apie rašymą: motyvuoja, suteikia žinių. Veikia tiek, kiek taikoma praktikoje.

6. Praktika I – rašyti bet ką: geriau negu nieko.

7. Praktika II – atlikti pratimus, kurie įtvirtina žinias: vienintelis įrankis, pasiteisinęs visu 100 procentų.

Kad jau praktikuojamės, mokomės, rašome, tai rašydami karts nuo karto pasistenkime:

🏘️ pasakoti vaizdiniais,

🏂 vaizdą kurti veiksmažodžiais,

🔖 naudoti tikslius žodžius,

📚 surasti sinonimų,

🌞 metaforų,

✂️ detales praleisti,

🤬 nepamiršti konflikto,

🥰 įžiebti emocijas.

Toliau apie kiekvieną šių.

Ką reiškia pasakoti vaizdiniais?

Parodyti, ne pasakyti. Skamba elementariai, bet tai bene didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria pradedantieji. Aiškindama šį principą Laima Vincė knygoje “Rašyti gali kiekvienas” teigia: “Grožinė literatūra perkelia skaitytoją į vaizduojamąjį pasaulį. Jis skleidžiasi prieš skaitytojo akis lyg filmas ekrane.” Svarbus momentas šiame teiginyje yra vaizdinys it filmo ekranas (ne nuotrauka ar paveiksliukas), kuriame veikėjai veikia, veiksmas vyksta, dalykai nutinka. Tai susiję su antruoju patarimu vaizdą kurti veiksmažodžiais.

Veiksmažodžiai

Būtent jie padės sukurti įtaigų, įtraukiantį veiksmą – tekstą, kuriame dalykai vyksta. O dalykai vyksta veiksmažodžiais. Ne pusdalyviais, padalyviais, o veikimą (aktyvų) nusakančiais žodžiais. Taip pasyvius sakinius keičiame aktyviais. Tenedrįski veiksmažodžių sudaiktavardinti. Pasitaiko visko. Kartais visko ir reikia. Blogiau nei pusdalyviais prifarširuotas tekstas yra kraštutinumai. Įkvepiam, atsipalaiduojam ir pirmyn – veikti. Net jeigu kartais veikti nepavyktų.

Įtaigiam tekstui reikalingas konkretumas

Šiam tikslui pasitelkiame tikslius žodžius. Ne “medis”, o konkretaus medžio pavadinimas, ne “skanus gėlės kvapas”, o konkretus konkrečios gėlės skleidžiamas kvapas, pageidautina, kokias mintis, emocijas jis sužadina. Nežinom pavadinimų? Išsiaiškinam, susirandam, sugalvojam. Prisimenam: “visa yra pramanyta”. Tikslumui sustiprinti verta atsisakyti žodžių, kurie prasideda šaknimi “kažk-”. Taikydami šiuos principus, nuo kraštutinumų laviruojame link adekvatumo.

Sinonimai

Kurdami filmą renkamės ne tik tikslius, bet ir gražius, vaizdingus žodžius. Blogiau nei blankus tekstas yra pasikartojantys žodžiai sakiniuose. Verta po ranka, kompiuterio ekrane turėti Sinonimų žodyną. Aktualų žodyną rasite E.KALBA puslapyje. Pvz., ar žinojote, kad įprastas žodis “KALBĖTI” turi per 250 sinonimų. Tenudžiūsta liežuviai kalbantiems (bylojantiems, dudenantiems, plepetuojantiems, barškaliuojantiems, etc), kad lietuvių kalba sinonimais skurdi.

Metaforos

Aiškindama, kas yra metafora, Natalie Goldberg knygoje “Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją” teiga, kad: “Nėra perskyros tarp rašymo, gyvenimo ir mūsų sąmonės. Jei mąstote taip plačiai, kad galite leisti žmogui valgyti automobilį, pajėgsite priimti, kad skruzdės yra drambliai ir vyrai yra moterys, gebėsite įžvelgti visų pavidalų skaidrumą, ir neliks persksyrų. Tai ir yra metafora.” Svarbus patarimas, kurį pati gavau dar rašymo pradžioje – nesistengti kurti jų dirbtinai.

Žinau, kad kai kurie autoriai taip jas ir tekuria. Vieniems šias pastangas užmaskuoti pavyksta, kitiems ne. Griežtų taisyklių nėra. Ir vis tik rekomenduoju leisti metaforoms ateiti natūraliai. Galite joms padėti: skaityti aukšto lygio, meninę, metaforomis gausią literatūrą, metaforas skaityti kelis kartus, jas analizuoti, rašyti pačiam, pratimuose galima viskas, dirbtinumas irgi pageidaujamas, svarbiausia – mąstyti plačiai.

Atsisakyti detalių

Teksto detalumas gali būti naudingas, kai norime situaciją papasakoti konkrečiai, išsamiai, giliai. Tiek pat jis gali pakišti koją, kai daugžodžiavimu dangstome neturėjimą, ką pasakyti, negebėjimą susikoncentruoti į tai, kas svarbu. Nereikalingos detalės yra vaizdiniai, kurie nieko nepasako apie veikėją, aplinką, nejudina veiksmo vykti į priekį, jiems nesuteikiama jokia reikšmė. Detalėmis piktnaudžiaujama, kai norima pasakyti ką nors gražaus, protingo, bet nereikšmingo, neteikiančio kūriniui vertės, kai bandoma dirbtinai “išpūsti” teksto apimtį. Kartais to prireikia. Aktyviai siūlau šio metodo vengti. Mažiau yra daugiau. Ar ne taip?

Konfliktas

Skaitau kartais gražius, meninius tekstus su daug vaizdingų žodžių, palyginimų, originaliai susuktomis metaforomis, ir… klausiu savęs “apie ką visai tai?”. Ant tokių tekstų pykstu labiausiai. Apie juos svarstau daugiausia. Spalvoti, ryškūs, tačiau negyvi žodžių kapinynai. Suradau atsakymą: juose nėra veiksmo, o būtent veiksmo, kylančio iš konflikto. Konflikto, kylančio iš konkretaus veikėjo tikslo ir negalėjimo jo įgyvendinti.

Neseniai skaičiau žymųjį Ričardo Gavelio “Vilniaus pokerį”. Esu nuobodžių knygų mazochistė, būtinai užbaigti turiu net pačią neįdomiausią knygą. Vilniaus pokerį perskaičiau tik iš septinto karto. Nuo vidurio veiksmas įsivažiuoja, knyga įtraukia, perskaityti iki pabaigos garantuoja. Skaičiau atsiliepimus, kad “įsivažiuoti” sunku buvo ir kitiems nešališkiems knygos skaitytojams. Ar tai nėra apie tai, kad pradžioje pagrindinio veikėjo konfliktas vos vos apčiuopiamas: vargsta vargelį, bet apie ką neaišku, kažko klaidžioja, kliedi, bet irgi be tikslo? Tiesiog svarstau. Kitų priežasčių, kodėl ji tokia neįtrauki, neišsvarsčiau.

Ponios emocijos

Dar vienas dėmuo, be kurio įtraukus tekstas egzistuoti negali. Lengviausia, ne paslaptis, sužadinti neigiamas skaitytojo emocijas: pyktį, liūdesį, baimę, pasišlykštėjimą. Su teigiamom sunkiau, bet pastarųjų reikia taip pat. Bent jau man. Bent jau pabaigoje. Vienur skaičiau patarimą emocijas scenose paeiliui kaitalioti iš neigiamos į teigiamą ir atvirkščiai. Kitur girdėjau teigiant, kad tai paistalai. Vieningai sutinkama – emocijos (kokios ir kaip bebūtų) būti privalo.

Viską žinojai? Nieko naujo neperskaitei? Kartojimas mokslų motina. Taipogi gerai žinai. Pastebėjau, kad dalykus efektyviai įsisavinti pavyksta tik nuolat juos kartojant. Tad kartokimės. Skaitykime, rašykime, perrašykime, skaitykime, rašykime, perrašykime, skaitykime…

Pabaigai noriu patikslinti, ką turiu omeny teigdama, kad bendrieji kūrybinio rašymo kursai neefektyvūs:

✖️Nesuteikia visų reikalingų žinių. Žinios nesistemingos, paviršutiniškos. Jų įtvirtinimas per vieną užsiėmimą (daugiausia kelis) yra neįmanomas.

✖️Iškreipia realybę. Sujaukia supratimą apie turimus įgūdžius – atrodo, kad kaži ką turi išmokti, galbūt jautiesi išmokęs, kai pabandai rašyti, suvoki, kad neišmokai nieko.

✖️Gali sukelti “aš nieko nemoku” būseną. Kai “neišmoksti” nieko, ima atrodyti, kad tai paties problema, gali nukristi savivertė, apimti bejėgiškumo būsena.

✖️Neduoda ilgalaikių rezultatų. Teorija be praktikos neveikia.

✖️“Padeda” nusivilti savimi. Atrodo, kad po kursų rašysi gerai (ar bent jau geriau), tačiau įprasti mokymai to suteikti negali – nesėkmes dažnas priimam asmeniškai.

Kūrybinio rašymo mokymus prilyginčiau kelių valandų trukmės ispanų kalbos pamokai, kurioje dėstytojas išdėsto pagrindinius kalbos žodžius, principus, taisykles, pasiūlo suregzti pokalbį. Ar iš tokios pamokos išeisite mokėdami kalbėti ispaniškai?

Aš neišėjau. Nei karto. Bet tikiuosi jau greitai mokėdami (kad nieko nereikia mokėti) išeis tie, kurie išbandys mano ateities kūrybinio rašymo kursą. Stay tuned.

Kad nebūtų tik juoda ir balta, kursai duoda kitokios nei išmokimas rašyti naudos: įkvepia, motyvuoja, padeda surasti bendraminčių. Geriau nei nieko yra bet kokie kursai.

Kita vertus, įkvepia ir motyvuoja knygos, bendraminčių surasti galima ir kitur. Kas geriau, nuspręsti pačiam – pagal įsitikinimus, požiūrį ir piniginę.

Mano piniginė renkasi būti ištuštinta kokybiškuose renginiuose, muziejuose, kelionėse, edukacijose, knygynuose. Šie tikrai padeda rašyti gerai – ugdyti kūrybiškumą, įgyti drąsos, atskleisti savo stilių ir toną, tekstus papildyti emocijomis.

Galiausiai, negaliu absoliutinti: išbandžiau daug kursų, bet tikrai ne viską. Jeigu turite teigiamos patirties, pasidalinkite.

Galų galiausiai: bendrųjų kūrybinio rašymo mokymų prašyčiau nemaišyti su specializuotais rašymo kursais (struktūros, veikėjų kūrimo, scenarijų rašymo, etc). Apie šiuos tik patys geriausi atsiliepimai.