Kasdienybės laboratorija

Negaliu būti objektyvi psichologinių knygų atžvilgiu. Tai nėra mano literatūra nuo tų laikų, kai ieškodama kelio iš valgymo sutrikimų labirinto perskaičiau jų tuntus. Ir… Nieko. Atsakymus, kelią ir išėjimą teko surasti pačiai. Jaučiuosi tai padariusi.

Šiandien psichologinės knygos nepakeliui dar labiau, bet kai Živilė Osman po įrašu apie planuojamas lietuvių autorių knygų apžvalgas pasiūlė paskaityti savąją, atsispirti negalėjau. Ir gerai. Laiką praleidau puikiai. Koks gražus knygos viršelis.

O apie turinį

Komentarus apie turinį suskirsčiau į dvi dalis: rašymo technika ir idėjos, kurios užkliuvo tekste (šių atžvilgiu būsiu pati neobjektyviausia). Pabaigoje susumuosiu visa, kas liko, savo pajautimus, kurių nemažai. Irgi gerai.

RAŠYMO TECHNIKA

Sveikinu autorę išvengus pirmosios knygos sindromo, apie kurį rašiau Beveidžiuose. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio žodžiai dėliojosi sklandžiai, sakiniai plaukė ritmiškai it jūros bangavimas gaivią vasaros naktį (Jūros šventės įtaka). Nepaneigsi – autorė jaučia tekstą, puikiai jį valdo.

Parodyk, ne pasakyk

Vien ritmiškos, sklandžios kalbos negana. Gera knyga yra vaizdinga – skaitydamas turi matyti ją it kino filmą. Daugiau filmo norėjosi čia:

“visi mes bendraujame, patiriame, priimame sprendimus ir kitaip kontaktuojame su mus supančiu pasauliu”, “laikui bėgant situacija kis”, “pastovus nesirūpinimas savimi neabejotinai atsiliepia mūsų savijautai”, “jei kasdien būsime pasyvūs, neentuziastingi”, “ten, kur esu dabar”, “tokioje kasdienybėje, kur man gera būti”, “švarios gatvės”, “sustiprėjau kaip asmenybė”, “praradau vidinę ramybę ir pradėjau savimi abejoti”, “sustiprėjau”, “pakeliavau po nematytus miestus, šalis, tapau dar savarankiškesne”, “ekspromtu susiklosčiusiose situacijose”, “mano aplinka, kaip ir kelionės į Ispaniją atveju tikrai neatrodė kažkuo ypatinga”, “kokia esu dabar” ir taip toliau, daugiau nesirašiau.

Rodymo taisyklė tik skamba paprastai. Įgūdis lavėja jį lavinant. Taip pat ir su rodymu – reikia rodyti sąmoningai (daug ir dažnai), kol gausis natūraliai.

Tikslumas

Vaizdingas tekstas neatsiejamas ir nuo jo konkretumo, detalių. Skaitant šią knygą norėjosi klausti:

• jokiems žygiams – kokie žygiai yra jokie?

• įsisenėję standartai – o jeigu tiksliau?

• keliomis svarbiomis datomis, šventėmis ar kitomis šlovės akimirkomis – kokiomis, kokiomis, kokiomis?

• kažko, kažkur, kažkada – ko, kur, kada?

• jis neliks nepastebėtas – kur, kas, kieno?

• rezultatas nepadarė didelio skirtumo – kokio skirtumo tikėtąsi?

• nebedaro įtakos – o kokią ją turi daryti?

• kažko daugiau iš savo gyvenimo – tai kogi?

• galybę klausimų – kokių?

• žmonėmis, kurių istorijos dabar mane įkvepia – kokie žmonės, istorijos?

• minimalią sumą santaupų – tai kokia ta suma?

• atsiduri ten pat, kur buvai prieš tai – o kur būta prieš tai?

• ir taip toliau, ir panašiai.

Abstrakcijos sukuria aptakumą. Šis leidžia nuklysti dėmesiui. Žodžiai galiausiai pasimiršta, lieka tik vaizdiniai. Kai nėra vaizdinio, kas lieka? Teisingai.

“Šiukšlytės”

Dar viena dažna pradedančiųjų autorių klaida – nereikalingų dalelyčių gausa. Sveikinu autorę jos išvengus. Sukrapščiau vos kelias: “juk”, “tiesa” “tas”, “na”. Pasikartojimų po nedaug. Papildomai siūlyčiau tikslintis dėl jungtuko “jog”, kuris mano supratimu buvo vartojamas per dažnai.

Klišės, klišės, klišės

Pasitaiko geriausiųjų tekstuose. Nesistebėjau sutikusi jas ir čia: negalėjau tverti savame kailyje, atrodė kosmosas, pažvelkite joms (baimėms – mano pastaba) tiesiai į akis, man tai pavyko, pavyks ir jums (šita kultinė – aptikau ją ir savo knygos “Malonumas rašyti. Kaip rašyti lengvai ir įdomiai” rankraštyje), stačia galva nerti, būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.

Pasisveikinom, ramiu žingsniu keliavau toliau – gerų dalykų vis tik buvo daugiau: sakinių ritmiškumas, žodžių, minčių NEpasikartojimas, vos kelios “šiukšlytės”, pasyvių ir aktyvių sakinių harmoningas vartojimas. Visa tai demonstruoja, kad autorės kūryba grįsta ne tik noru, bet ir GEBĖJIMU rašyti. Ką rašyti? Judam toliau.

IDĖJOS

Ilgai svarsčiau ar įkelti šią dalį. Ar aš kaip skaitytoja turiu teisę kvestionuoti autorės išsakytas mintis? Nutariau – taip! Kaip kitaip leisti diskusijai vykti, jeigu visi su viskuo sutiks, taip? Bet tame išlenda daug šališkumo. Kita vertus, diskusija juk būtent šitaip ir vyksta – tarp dviejų šalių. Jeigu turėčiau galimybę, su autore išdiskutuočiau šiuos teiginius:

• kiekvieną dieną turime galimybę pradėti bandymus iš naujo;

• susikoncentravę į ateitį;

• mus vis vien visi bus linkę matyti kaip niūrius žmones;

• jei savo kasdieniais gyvenimais nesirūpinsime, ilgainiui ir mes pajusime, kad niekas nebeteikia džiaugsmo;

• kreipti dėmesį į tai, kaip jaučiamės kiekvieną dieną, būti ne tik ateities planuose, bet čia ir dabar yra be galo svarbu;

• galvoti, kaip ir kada man nereikėjo – svarbiausia buvo norėti ir tikėti;

• ką galvojame tą ir pritraukiam. Tai iš tiesų taip paprasta;

• norėčiau paskatinti ir jus norėti, tikėti ir neriboti savęs. Kai mūsų svajonės yra stipresnės už nerimą ir baimę, jų išsipildymo sustabdyti praktiškai neįmanoma. Nebijokite pažvelgti už savo horizonto ribų – liksite maloniai nustebinti;

• visata viską sudėliojo į savo vietas;

• besąlyginis tikėjimas ir noras daro stebuklus;

• pirmas žingsnis norint pajusti gausą galėtų būti dėkingumo dienoraščio įvedimas į savo rutiną.

Minčių, kurias norėčiau aptarti, būta daugiau. Tai, sakyčiau, ne trūkumas, o privalumas. Įdomiausios, labiausiai įsimintinos knygos tos, kurios duoda akstiną mąstyti, kalbėti, diskutuoti. O jeigu pasiūlo dar naują požiūrio kampą – tobula.

Visa, kas liko, niekur netiko, bet irgi svarbu paminėti

Turiu vieną nebaigtą rankraštį it aštriadantę lydeką, prigrūstą didaktikos įdaru. Kai iš šono pamačiau, ko prirašiau, daugiau žiūrėti nesinorėjo. Tai man smagu stebėti, kaip ant jos pasimauna ir kiti kūrėjai (lietuvio mentalitetas). Didaktikos vengiu tiek savo, tiek kitų tekstuose. Buvo ko vengti ir čia. Agituočiau vedimo, o ne nurodinėjimo, kur ir kaip eiti, kelią.

Aptariamais klausimais pritrūko mokslinio, ekspertinio požiūrio. Autorė dalinasi savo patirtimi (kelionėmis, santykiais), mintimis, požiūriu į gyvenimą. Šis požiūris knygoje kyla iš asmeninių patyrimų, kuriems pritrūksta autoritetingumo. O gaila. Autorė turi išsilavinimą, leidžiantį kalbėti plačiau, išsamiau, pagrįsčiau. Drąsinčiau jį išnaudoti kituose kūriniuose.

Paskutiniajame knygos trečdalyje kilo ir nepaleido klausimas – o kam ši knyga? Bandžiau įsivaizduoti jos skaitytoją. Negalėjau šio apibūdinti tiksliai. Knygą autorė rašė sau, apie save? Viskas su tuo gerai, deja, komercinės sėkmės tokios knygos dažniausiai nesulaukia. Jeigu autorė tikisi pastarosios, siūlyčiau pagalvoti, kokiam konkrečiam skaitytojui bus sekanti knyga, surasti naują požiūrio kampą, kurti apibrėžtą, aiškią vertę. Gal tai bus kelionių romanas?

Pabaigai

Ta proga, kad autorė mėgsta citatas, išsirinkau knygoje labiausiai patikusią mintį, kurią mielai norėčiau cituoti:

“Ne pergalės momentai kuria ir formuoja mūsų savijautą, tai daro kiekviena prabėgusi diena.”

Taip, taip visi viską žino, ir šią mintį kažkokia jos forma daugelis yra girdėję, neprošal prisiminti.