Beveidžiai

Šios knygos skaityti neketinau. Su visa pagarba autorei ir jos kūrybai - per daug savo ne visada gražaus gyvenimo laiko praleidau galynėdamasi su psichikos sveikatos iššūkiais, kad norėčiau skirti tam nors šiek tiek daugiau dabartinio savo produktyvaus ir turiningo laiko.

Kad knygą į rankas jau pakliuvo (draugė pasidalino), o ir nuotaika įveikinėjant Vilniaus pokerį buvo “norisi kažko lengvesnio”, nusprendžiau ją paskaityti - grynai iš literatūrinio, kūrybinio smalsumo pačiupinėti, kiek ir kaip autorė paaugo po Vyvenimo kaip rašytoja.

Apžvalga iš atminties

Kadangi autorė pretenduoja į grožinės literatūros kūrybą (knyga vadinama romanu), o šiuo metu kaip tik gilinu žinias grožinių tekstų kūrimo techniniuose dalykuose, nusprendžiau išskrosti knygą būtent šiuo aspektu. Kaip autorei pavyko sukurti veikėjus? Išpildytos siužeto dalys? Dialogai, laikas, vieta - įtikina, sudomina, įtraukia?

Iš karto atskleisiu - atsiliepimai šįkart nebus labai pagrįsti ir išsamūs. Knygą skaičiau prieš keturis mėnesius, po ranka jos nebeturiu, todėl teiginių pagrįsti ištraukomis negaliu. Apžvalga iš atminties. Toks pavadinimas šiam tekstui tinka labiausiai. Noras rašyti lietuvių autorių knygų apžvalgas kilo spontaniškai. Kitais kartais pasistengsiu labiau.

Grožinio kūrinio elementai Beveidžiuose

Dialogai. Būta daug, įvairių ir ilgų. Man per ilgų. Kiekvienam pagal skonį. Mėgstu, kai veikėjai savo pažiūras atskleidžia per veiksmus, pasirinkimus, konfliktus, o ne jas išsakydami. Vietomis dialogai skambėjo nenatūraliai. Nebandžiau, bet įdomus būtų eksperimentas atimti iš dialogų konktekstą - ar pavyktų atskirti, kada kuris veikėjas kalba? Verdiktas - trūko savito balso, manieros, kalbėjimo buvo per daug.

Kita vertus, nemanau, kad autorei buvo svarbu suteikti veikėjams savitą balsą. Spėčiau, kad knygos tikslas - paserviruoti žmonių pojūčius, mintis, kurie ne visada sutampa su išore. Padėti skaitytojui pastebėti save iš šono, pamatyti kitą. Vardan ko? Supratimo. Savęs, aplinkos, pasaulio. Tikslas kilnus. Priemonės pateisinamos. Jeigu nors vienas (tikiu, kad ne vienas) dialoguose surado save, gal netgi atsakymą į rūpimą klausimą - valio!

Veikėjai. Sakyčiau, viso - šeši. Kaip pirmajam romanui, kaip tokios palyginti nedidelės apimties knygai per gausiai veikėjų, kad juos išpildytum puikiai. Nebuvo erdvės, galbūt ir laiko (tikslo, kaip jau minėjau, taip pat). Problemos tarsi skirtingos, tačiau veikėjai vienodi, pilki, nuspėjami - tipiniai. Stiprus veikėjas, mano nuomone, nėra tipinis. Verdiktas - pasirinkus vieną pagrindinį veikėją, jį išpildžius maksimaliai, rezultatas, tikėtina, būtų geresnis.

Kita vertus, pagarba autorei už bandymus, drąsą. Man patinka eksperimentinė kūryba. Jau geriau ne iki galo pavykę, bet neduokdie kaip visi. Per aspera ad astra. Tikiu, kiti veikėjai bus kur kas brandesni, ryškesni. Pažvelgus retrospektyviai (keturis mėnesius atgal) be pagalbos prisimenu visus veikėjus, jų vardus, istorijas, pasvarstymus, tai gal visai neblogai?

Veiksmo vieta ir laikas. Rašymo teorijoje teigiama, kad veiksmo vietai ir laikui dėmesio reikėtų skirti ne mažiau nei veikėjams. Idealiu atveju veiksmo vieta ir laikas turėtų būti tarsi dar vienas veikėjas - su savo istorija, dinamika, nuotaika. Pradedančiųjų rašytojų kūrime to pasigendama. Šioje knygoje to irgi neieškojau. Tiesa, Beata jau ne visai pradedančioji. Panašu, kad dėmesį kol kas ji labiau skiria ne kaip, o ką pasakyti.

Perspektyva. Daug veikėjų, įvykių, istorijų, visai patiko autorės pasirinkta forma kiekvienai jai dedikuoti atskirą skyrių, kuris pasakoja vis kitą veikėjo istoriją, apeina ratą ir vėl iš eilės. Deja, ties viduriu, eiliškumas sutrinka. Neaišku, kodėl. Atrodo, tiesiog pritrūko istorijų, kai kurias galbūt norėta išplėsti labiau. Tačiau sekti įvykių šitai netrukdė. Jeigu neklystu, istorijos buvo pasakojamos trečiuoju asmeniu, manau, pirmasis asmuo būtų tikęs labiau - galimybė papasakoti istoriją įtaigiau, tačiau ir patirti fiasko lengviau.

Ponas siužetas

Per visą mano skaitymo, rašymo, mokymosi rašyti praktiką teko įsitikinti vienu dalyku - gali kaip nori gerai, tobulai išpildyti grožiniam kūriniui būdingus elementus, turėti (naudoti) vaizdingą, metaforomis gausiai padekoruotą kalbą, visa tai ir liks gražių žodžių kratiniu, jeigu ne siužetas - teksto struktūra paverčianti istorijas įdomiu, įtraukiančiu pasakojimu. Apie siužeto būtinąsias dalis nesiplėsiu. Vieniems jos gaunas natūraliai, kitiems reikia mokytis.

Nežinau, prie kurių yra autorė, tačiau siužetui man trūko veiksmo, įvykių, kabliukų, kurie vestų tolyn link istorijos pabaigos (jeigu ne literatūrinis / profesinis smalsumas knygos tikriausiai būčiau nebaigus). O ir papasakotos istorijos, atrodo, buvo reikalingos tik tiek, kiek sudarė sąlygas dėstyti savo teorijas (kvepia didaktika). Trūkt už vadžių vėl iš pradžių - teorijas galima atskleisti per įvykius, veiksmus, pasirinkimus.

Pirmosios knygos sindromas

Pradedančiųjų rašytojų gretose pastebėjau tokį reiškinį, kurį pavadinau pirmosios knygos sindromu. Sindromas atrodo taip - knyga pradedama nedrąsiai, neužtikrintai, ieškant, nerandant savojo rašymo stiliaus, balso, bandoma vienaip, kitaip, gaunasi visaip. Dažniausiai pabaigoje (paskutiniame knygos trečdalyje) įvyksta susijungimas, gimsta gražūs, sklandūs, ritmiški, besiliejantys sakiniai. Čia jaunajam rašytojui atrodo, kad darbas jau baigtas, kūrinys šiek tiek paredaguojamas, perrašymui ūpo pritrūksta, turime tai, ką turime.

Su tuo susidūriau pati, tai pastebiu pradedančiųjų rankraščiuose, kuriuos man tenka garbė paskaityti, tai buvo akivaizdu Beatos knygoje “Vyvenimas”. Pirmosios knygos sindromas sutinkamas ir vėlesniuose autorių kūriniuose, ypač tais atvejais, kai bandomas naujas žanras, gvildenama nauja tema. Beveidžiuose Beata puikiai su tuo susitvarkė - kaip pradėjo sklandžiais, gražiais, plaukiančiais, ritmiškais, taip jais ir baigė. Drįstu spėti, kad knygą Beata pagal visas geriausias rašymo praktikas, tiesiog perrašė. Sveikinu tapus geresniu žmogumi.

Pabaigai - ką daryčiau kitaip

Summa summarum, su knyga viskas ok, tobulėti yra kur. Kad šie knygų skaitymai ir aprašymai nebūtų beverčiai, pabandysiu įvertinti, kuria linkme galima tai padaryti (tobulėti). Aktualu visiems rašantiems. Protingi mokosi iš savo klaidų, protingiausieji įvertina ir kitų padarytas. Jeigu pati rašyčiau tokią knygą šiandien, ką daryčiau kitaip:

• nerizikuočiau - pasirinkčiau vieną problematiką, vieną veikėją, bandyčiau maksimaliai išpildyti jį;

• veikėjus pildyčiau per veiksmą, pasirinkimus, šiek tiek dialogus, o ne aprašymus;

• atsisakyčiau beletristikos - aprašymų, pasvarstymų, skleidžiančių didaktikos kvapą (labai silpną, bet aitrų);

• sustiprinčiau siužetą - sugalvočiau gerą istoriją - daugiau veiksmo, įvykių, netikėtumų;

• susitelkus į vieną veikėją, turint stiprų siužetą, daugiau dėmesio skirčiau vietai.

Puikus vietos išpildymo pavyzdys yra aliuzijomis į meną pagardintas Aleksandros M. Aistės kūrinys “Vieną kartą Prancūzijoje”. Lengvas meilės romanas, kurį skaitant kyla noras nuvykti į Prancūziją.

Bandyčiau daryti kitaip, kaip gautųsi nežinau. Nes viena yra žinoti, mokėti, o kita rašyti - kaip moki, žinai kartais ir nesigauna. Kad gautųsi reikia daug, oi daug prirašyti. Tad rašykime - netobulai, tačiau su malonumu!

Beata Tiškevič "Beveidžiai"