Vieną kartą Prancūzijoje

Knygų žanrai, su kuriais mano santykis komplikuotas - detektyvai, fantastika, meilės romanai. Pirmuosius mėgstu žiūrėti, o ne skaityti. Prastos kokybės, banalus, nuspėjamas ekranizuotas detektyvas - my quilty pleasure. Galbūt dėl to detektyvai man asocijuojas su banalumu. Banalių skaitinių nemėgstu. Todėl nieko keisto, kad į šią kategoriją patenka fantastika (žiūrėti galiu, skaityti ne) ir meilės romanai (sunku ir žiūrėti, nebent tai kokia istorinė drama).

Tradiciniai meilės romanai man asocijavos su vienos tolimos tetos namuose išrikiuota vulgarių (bet čia neblogiausia) ir banalių (nepateisinama) prekybcentrių apatinėse lentynose parduodamų (bent jau kadais) knygiūkščių viršeliais, ant kurių jau tuoj kelnes benusimausiantys mačo, savo salėse ar fotošopu ištobulintais kūnais - baugiais, atstumiančiais ir primenančiais, kad man toli iki tokių matmenų (neslepiu, o ir knygoje “Kai maistas tampa mirtinu priešu” dalinuosi savo ilgus metus kankinusia obsesija tokiems mačo prilygti kūnu).

Kol įsivažiuoju…

Įžanga ilga, bet esmė tokia, kad kartą teta pasiūlė kažką iš šios savo lentynos išsirinkti. Asmeninės bibliotekos namuose neturėjau, tad nuolat skolindavaus knygas iš draugų, giminaičių. Ko tik neprisiskolindavau. Buvau aktyvi visokio šlamšto skaitytoja. Suskaitydavau net instrukcijas. Bet šitų knygų (prekybcentrinių meilės romanų) įveikti nepajėgiau. Taip mano pasaulyje jos tapo knygona non grata. Nevisavertiškumo kompleksas, kurį jos sukeldavo ne mažesnį, gal net didesnį nei saldūs amerikietiški filmai, vertė bėgti nuo jų kuo toliau. Todėl sąmoningai šio žanro vengiau.

Ir tada nutiko TAI.

Knygas įprastai renkuosi pagal tematiką. Pirmiausiai susirandu patrauklią knygą dominančia tema, tada ją perskaitau, jeigu patiko, išsiaiškinu viską apie autorių. Galbūt renkuosi kitas jo knygas. Vieną kartą knyga į mano namus atkeliavo, nes labai sudomino autorė - Aleksandra M. Aistė - taip parašyta ant knygos pavadinimu “Vieną kartą Prancūzijoje”. Puikiai žinojau, kad tai meilės romanas, bet šiek tiek (bent virtualiai) pažinodama autorę, juolab lietuvę, jaučiausi privalanti šią knygą perskaityti (ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad buvo smalsu, ką ir kaip pažįstamas autorius rašo). Ir taip, lietuvių kūryba (ne tik knygos) yra dar viena mano silpnybė. Šiaip nenutuokiau, kad lietuviai apskritai meilės romanus rašo. Galbūt jau anksčiau būčiau sugrįžus į doros (suprask, meilės romanų) kelią.

Taigi. Apie knygą.

Niekas nekaltas, kad likimas man lėmė šią knygą skaityti tuo metu, kai jas aš ne šiaip skaitau, o skaitydama analizuoju. O analizuodama rašausi, kas man šauna į galvą. Žvilgtelkim, ko prišaudė, skaitant būtent šią knygą:

🔫 sekso scenos (ne viena). Aistros akimirkos aprašytos taip, kaip niekur kitur nesu skaičius. Norėjos pradėti dainuoti. Giedoti. 10 balų autorei už originalumą ir inteligenciją (pasirodo, ji gali prisistatyti ir tokiomis ne pačiomis inteligentiškiausiomis akimirkomis), kuri šiuo atveju atsiskleidžia keliuose, bet labai įtikinamuose sakiniuose;

🔫 žodynas. Man patinka knygose aptikti retai vartojamų arba visai nežinomų žodžių. Pastaruoju metu šios paieškos buvo bevaisės. Viena ši knyga užpildė ir kelių anksčiau skaitytų knygų spragas. Nesakau, kad jų kiekvienam sakiny (o ir keistai atrodytų, jeigu būtų), bet tie keli esami labai paskanina tekstą;

🔫 palyginimai, metaforos - niekur negirdėtos, įdomios, įtikinančios, inteligentiškos. Jose atsiskleidžia autorės intelektualumas. Palyginimui - šiuo metu skaitau knygą, kuriose taipogi daug originalių, įdomių metaforų. Bet jų ten prikišta tiek (ko ne kiekvienam sakiny), kad nebegaliu skaityti toliau. Čia išlaikytas saikas;

🔫 nežinomi faktai. Skaitydama knygą jaučiausi auganti. Suvokiau kiek daug dar nežinau apie dalykus. Apie meną in general. Filmus. Dailę. Skulptūras. Architektūrą. Muziką. Etc. Kilo noras sužinoti. Jau dairausi meno istorijos kursų;

🔫 sapnai. Skaičiau ir galvojau - ant kiek žmogus turi fantazijos kažką tokio sukurti. Ok. Galbūt pati susapnavo, tad kurti nereikėjo. Bet aprašyti?! Talentas. Ne kitaip. Norėčiau ir aš taip ryškiai sapnuoti;

🔫 Prancūzija. Įtikina. Daugiau čia kažko nepridursi. Akivaizdu, kad autorė nutuokia apie ką rašo. Tikrai buvus joje. Galbūt praleidus nemažai laiko? Nenustebčiau jeigu istorija būtų based on true story;

🔫 dabartinės realijos. Labai patiko. Visi tie šiuolaikinio mūsų pasaulio pėdsakai - netflixas, feisbukas, aifounas, gūglas, kiti velniai. Kartą klausiaus big rašytojus diskutuojant, kritikuojant šiuolaikinius rašytojus, savo tekstuose paliekančius šias žymes. Sako “klasika ir yra klasika, nes ji švari (ale be visokių feisbukų), išgryninta, dėl to ji atlaikė laiko išbandymus” - todėl neva visokie tolstojai, bulgakovai yra tokie vertingi, nes jų tekstuose nėra technologijų, kuriomis gyvename šiandien. Mintyse bandžiau juos paprotint, kad tie klasikai apie feisbuką nerašė ne dėl to, kad tai nevertinga, o dėl to, kad jo (ir viso kito) tiesiog nebuvo. Užtat rašė (ir detaliai) apie savo laikmečio aktualijas. Kurios mums įdomios dabar. Tad ir mes rašom, kuo gyvenam dabar. Ateities kartoms, tikiu, bus įdomu paskaityti. Daug visokių tokių elementų naudoju ir savo antroje knygoje apie sovietmetį.

🔫 LGBT. Akcentas. Bet žavus. Skoningas. Nepritemptas. Įtikina. Užskaitau;

🔫 įtraukimas. Jeigu pirmieji puslapiai kaipmat neužkabino. Paskutiniuosius (kokius 6 skyrius ir epilogą) suskaičiau per vakarą.

Na, ir kad nebūtų saldu, truputis druskytės:

🧂 personažų tobulumas. Jie nebuvo tobuli tobuli, kokie gali būtų in general. Bet trūkumų galėjo turėti ir daugiau. Galbūt kažkokių išorinių?! Kodėl meilės romano negali patirti koks nors plikis su pilvu ir apkūni moteris su slenkančiais plaukais ir celiulitu?! Knygos herojai mano skoniui buvo per gražūs. Labiau patinka realūs žmonės. Sutinku, kad tobulumas kartais irgi realus. Bet ne mano realybėje. Galbūt čia kažkoks realybių konfliktas :)

🧂 dialogai. Kai kurie neįtikina. Tiesiog. Vietomis skaičiau ir galvojau, tikri žmonės taip nešneka. Dabar rašau ir galvoju - gal lietuviai taip nešneka? Kaip žmonės šneka Prancūzijoje?

🧂 pabėgimo scena (iš baro). Kadais buvau prisiskaičius pelenių. Ir man atrodė, kad normalu moteriai yra kritiniu momentu pabėgti, o vyrui vytis. Kai ūgtelėjus pati pradėjau taip lakstyti, greitai suvokiau ant kiek tai nebrandu. Dar ir dabar kartais sugebu vyrui prieš nosį užrenkti duris, bet paskui labai gėda būna, atsiprašinėju. Nu nebrandu ir viskas. Pabėgimo sceną priėmiau asmeniškai :D Mano skoniui geriau ji būtų pasilikus ir viską vietoj išsiaiškinus. Juolab, kad aplinkybės, mano nuomone, buvo tokios, kad jai nebuvo pagrindo bėgti.

🧂 vidiniai išgyvenimai. Šiek tiek pritrūko. Manau, kad žmonės labai dualūs. Viena sako, kita galvoja. Ypač su priešinga lytimi. Norėjosi daugiau jos vidinių pajautimų. Dabar galvoju, kad gal aš ne visai teisi. Nes pamąstymų tikrai buvo. Gal konflikto trūko? Bet ir jis buvo… Žodžiu, dėl šito nesu tikra. Paskaitykit, pasakykit.

🧂 kūrybiniai polinkiai. Autorė labai gražiai aprašo pagrindinės herojės kūrybines savęs paieškas. Vėl gi - taip gražiai, kaip niekur kitur nesu skaičius. Pasižymėjau. Kai reikės kažko tokio savo knygai, žinosiu kur ieškoti įkvėpimo. Tik tiek, kad šioje istorijoje man jie iškrito iš konteksto - pagrindinė veikėja savirealizacijos klausimų prieš tai kaip ir nekėlė (gal kur netiesiogiai), kuo baigėsi jos paieškos irgi neaišku.

Kaip ten bebūtų

Labai brandus ir inteligentiškas, jokiu būdu ne banalus kūrinys. Aš įsivaizduoju, kad autorė su savo žiniomis ir teksto pajautimu, tikrai galėtų parašyti kokį snobišką “rimtą” romaną, kurio niekas, išskyrus kolegas snobus, neskaitytų, bet kuris savo menine ir kultūrine verte galėtų pretenduoti į kokį nors snobišką apdovanojimą. Plačiajai visuomenei toks kūrinys, žinoma, liktų neprieinamas. Todėl aš, būdama plačiosios visuomenės dalimi, džiaugiuosi ir dėkoju autorei, pasirinkusiai išleisti meilės romaną, kuris pakeitė mano nuomonę ir apie visus (gerai, gerai, tikrai ne visus) kitus meilės romanus.

Laisvė meilės romanams!