Kaip man PAVYKO užbaigti knygą: 1/2

Nusprendžiau dokumentuoti savo knygos baigimo kelionę. Ne specialiai ar kažkokiu tikslu. Įtampos apie knygą kilę tiek, kad reikėję išsirašyti. O kur dėti išsirašymus? Žinoma, paskleisti viešai.

Gal kas atpažins ir save, padės patirti, kad nesate vienas (viena), o knygos rašymas – bendražmogiška kančia. Iš kur ta kančia pas mane, paklausit, nuolat pliurpiančiai apie rašymo malonumą. Viskas tuoj paaiškės.

1 DIENA

Atsiverčiu savo dūlėti pradėjusius elektroninius užrašus. Nežinau, nuo kurio failiuko pradėti. “Pavargęs variantas”, “Gėdinga ištrauka”, “I dalis. Depresija”, o gal II-a? Visos kviečia, vilioja nuklysti nuo kelio. Nepasiduodu, imu tai, ko čia atėjau: III dalis. Pabaiga.

Galvojau lauks tušti lapai. Apsidžiaugiu radusi padrikus apmatus. Gal bus ko kabintis, kai nuspręsiu pradėti (tęsti). Bėda – nepamenu, kuo baigiau. Senus užrašus sklaidau nuo pabaigos pradžion ir atgal. Dienos tikslas – paskutinės dalies planas: 10 skyrių.

Paskutinį epizodą apžvelgiu, bet į istoriją sugrįžti (įsijausti) sekasi sunkiai. Prisimenu poustą, kuriame jau rašiau apie tai. Primenu ir Jums:

“Prieš savaitę teko savo kaimą iškeisti į Berlyną. Rašau “teko”, nors to daryti niekas nevertė. Nevertė, bet vykti teko prisiversti. Nes gi rašau knygą!

O knygos rašymas dalykas man šventas. Kaip rūkyti metusiam rūkoriui lemtinga yra viena cigaretė. Taip man gali pakakti vienos praleistos dienos, kad sugriūtų rašymo rutina, dingtų ĮSIJAUTIMAS rašyti.

Viena diena pati savaime, žinoma, projekto nesužlugdys. Bet pamačius, kad nieko čia tokio, nesunkiai ateina kita, trečia ir n-toji diena nerašymo.

Situaciją sprendžiau kelionių įspūdžius aprašydama pagrindinės veikėjos akimis. Iš jos perspektyvos atlikau ir Rašymų idėjų korteles.

Taip įsijautimas nedingsta ir nesugriūva rašymo rutina. Papildomai atradau, kad tokių užduočių atlikimas padeda kurti dar įtaigesnį veikėją, geriau jį pažinti, kurti ryšį.

Jeigu įprastinės veikėjų kūrimo priemonės padeda sukurti veikėjo bazę, tai šios – papildomos – nušlifuoja jį it deimantą, sukuria išraiškingas briaunas.

Kas kurti veikėjus padeda Jums? Kaip pavyksta išlaikyti rutiną? Ar yra čia šiuo metu rašančių knygas?”

Įeidinėju į tekstą jį skaitydama, vartydama, rašydama, galvodama apie tai, kas jau padaryta. Vietomis stebiuosi, kaip sugebėjau taip smagiai sukurti viena ar kita. Nejaugi čia rašiau aš? Aš. Jaučiuosi išdidžiai. Ir tai yra progresas.

Kai skaitydavau savo užmestus kūrinius anksčiau, svarstydavau, kokią nesąmonę čia parašiau. Gėda būdavo pačiai prieš save. Gal geriau neberašyti visai? Ir neberašydavau.

Tada buvo etapas, kai galvodavau, kad viena ar kita visai neblogai, nustebdavau, kad tai sukūriau aš, bet netikėdavau, kad ką nors panašaus bepavyks išmąstyti. Jei kas ir gavęsis anksčiau, tebuvęs sėkmė, atsitiktinumas.

Dabar esu etape, kuriame atsivertusi nusistebiu, kieno čia taip gerai parašyta, prisimenu, kad mano, pagiriu save už tai, primenu, kad laukia visko, ir sėdu rašyti žinodama kad parašysiu visaip, ir geriau, ir taip pat, ir blogiau.

Kas laukia ateityje – bus matyt.

Galų gale, preliminarų paskutinės (trečios) dalies planą pasidarau. Nors vietos interpretacijai palikta visai nemažai. Dar kartą padėkoju sau, kad minčių iš anksčiau pasižymėta.

2 DIENA

Šiandien suvokiau vieną svarbų dalyką: tai, kad noriu užbaigti rašyti knygą, pasiėmiau tam kelių savaičių kūrybines atostogas, įsirengiau kūrybinio rašymo vietą dar negarantuoja, kad knygą rašyti pavyks be trikdžių, juolab, bus lengva, malonu.

Atrodo, ir su erdve kūrybai prašoviau – karšta, tvanku, vos kvėpuoju, nesurenku minčių. Atsiprašau savo laikinai apleistos įprastinės darbo vietos, kurioje gaivu ir vėsu net karščiausią vasaros dieną. Kas trukdo sugrįžti?

Tingulys. Karštas, lipnus, dusinantis nenoras kabarotis atgal su savo visais monitoriais, kompiuteriais, knygomis, užrašais, savimi, bezdeliuškėmis, visais kitais daiktais. Grasina rytoj pradėti lyti. Galimai vėsti. Laukiam išganymo.

Belaukdama aklinai užsitraukiu užuolaidas, užsisandarinu langus. Pasislepiu nuo šviesos, šilumos, pašalinių garsų, erzina net paukštelių čiulbėjimas, vėjo šiurenimas, katino miauksėjimas. O kaimynuose skleidžias žoliapjovės, drūžbos garsai.

Ant kėdės nepatogu, įsitaisau fotelyje. Pabrousinu, paspoksau į sieną, vėl pabrousinu, sugalvoju kad gal ko užkąsti, užkandu, kavutės, vandeniuko, su mamyte papliurpt, su vyru pasipykt, su tėčiu reikalus aptart. Ko nepadariau dar? Būtinai reikia mankštos, masažų, pratimų.

Kai nebėra, kur trauktis, suprantu, kad jau laikas – reikia sėsti rašyti. 1 skyrius per dieną. Tiek suplanuota, kad darbą suspėčiau užbaigti laiku. Tuoj teks važiuoti iš stovyklų susirinkti vaikus. Tada jau ne iki rašymo. Atsisėdu, šast ir parašau.

Dar ir dar kartą sau padėkoju, kad palikta minčių. Kai kurių tenka atsisakyti, nes nebeaktualu, neįdomu. Tačiau nereikia pradėti nuo nulio. Pirmai pradžiai pakanka vos vienos geros idėjos.

Ateičiai pasižymiu:

• neverta rištis prie kūrybinės vietos, net jei papoustini ją soc. tinkluose,

• rašyk ten ir taip, kur tau patogu, jauku, kuo mažiau trikdžių,

• ramiau kurti tau, lengviau gimti knygai,

• kai sunku, leisk sau rašyti trumpais, netaisyklingais sakiniais.

Skaitydama, ką parašiau, prisimenu, kad niekur neminėjau, apie ką mano knyga. Nusprendžiu to nedaryti. Knyga dalyvaus knygų konkurse, kurio sąlygos neleidžia viešinti rankraščių ar jų dalių. Man rodos, kalbėjimas apie knygos turinį – savotiškas jos viešinimas.

3 DIENA

Labas, mielas balseli, kuris imi šnabždėti ausin, draugiškai, bet įkyriai – kokią čia nesąmonę kuri, rašytoją vaidini, kūrėja, mat, atsirado didi.

Nenoriu su juo susidurti, todėl rašymą atidėlioju iki paskutinės minutės. Priežasčių nerašyti surasti lengviau nei rašyti. 20:00 – dabar arba niekada. Imu kompą. Kompas plojas į žemę. Suabejoju, ar beveiks. Verkti ar džiaugtis? Veikia. Ech.

Kai įsipareigojimas spaudžia, ūpo nėra, nusiimu laiką. 45 min. Tiek truko užbaigti dienos skyrių. Gavosi trumpytis. Netikrinu, bet viliuosi, kad bent 1 tūkst. žodžių surinkau. Ok, užteks, jeigu ten bus bent pusė tiek.

Rašydama mintyse gromuliuoju, kuo tekstą papildysiu, jį redaguodama. Dabar tiesiog noriu pabaigti. Pabaigti, kad vėl galėčiau tęsti. Darbo dar laukia. Bet perrašymų žinau nebebus, tik redagavimas. Kai užknisa rašymas, tai malonioji dalis. Ir atvirkščiai.

Tave irgi užkniso rašyti? Yra net tekstas apie tai: KNYGOS RAŠYMAS UŽKNISO.

Redagavimas. Jau planuoju, kaip grįšiu prie teksto. Bet ne iš karto. Padarysiu tai, kai mintys susigulės, istorija pasimirš. Taip galėsiu skaityti ją, kiek tai įmanoma, neutraliai.

Susigulėjimo planas:

1. Atsispausdinti rankraštį, perskaityti, pasižymėti kilusias mintis, idėjas.

2. Perskaityti ankstesnius rankraščio variantus, sukauptą medžiagą, per 4 metus padaryta tai visai gausiai, tad skaitymas užtruks. Išsirankioti įdomesnes mintis.

3. Aplankyti knygoje aprašytas vietoje, pasižymėti minčių, kuriomis norėčiau paįvairinti knygą.

4. Skaityti dar vieną, paskutinį kartą, redaguoti.

Planuoju kad viskas užtruks dar 4-5 mėnesius. Bet dabar turiu ją užbaigti!

4 DIENA

Įsivaizdavau, kad visas šias dienas nuo ryto lig vakaro rašysiu, bet de facto rašymui skiriu vos valandą, kitą per dieną. Pirmą dieną daugiau dėmesio skyriau lūpoms (nesipučiau, yra ir kitų procedūrų), antrą laukė masažai, trečią įpuoliau į manikiūrus.

Keiksnojau save, kad tiek užklasinės veiklos prisiplanavau, laukiau ketvirtadienio, nes būsiu namuose, rašyti bus paprasčiau.

Ketvirtadienis. Šiandien diena laisva, bet ūpo rašymui vis dar nėra. Nauja patirtis – skyriaus rašymą suplanuoju atlikti pirmą dienoje. Ne paskutinį kaip paprastai. Pavyksta. Ūpas šiek tiek randas. Kartu klausimas, kodėl šis užbaigimas man sekasi taip sudėtingai?

Atsakymą daugmaž nujaučiu, tačiau norisi su kažkuo tai aptarti. Pašnekovo neturiu, todėl paklausiu chat gpt: Kodėl in general rašytojams būna sunku užbaigti knygas, nors iš esmės jie nori tai padaryti? Šis atsako:

“Kodėl rašytojams būna sunku užbaigti knygas:

1. Baigtumo baimė (angl. "fear of finishing")
   Užbaigti reiškia paleisti. Tai gali reikšti:

   • Atsisveikinimą su veikėjais, pasauliu, kuris buvo artimas.

   • Baimę būti vertinamam: kai kūrinys nebaigtas, jis dar "negalutinis", o baigtas tampa pažeidžiamas kritikoms.

   • Nuojautą, kad tai galbūt nėra taip gera, kaip tikėtasi – o kol nebaigta, yra viltis, kad dar bus.

2. Perfekcionizmas
   Daugelis rašytojų siekia tobulybės. Jie gali nuolat perrašinėti pabaigą, tikėdamiesi "idealaus" finalo, kuris gali niekada neateiti.

3. Kūrybinis išsekimas
   Pabaigos rašymas reikalauja ypatingos koncentracijos, emocinio krūvio, ypač jei istorija sudėtinga. Rašytojas gali būti pavargęs nuo darbo, bet vis tiek jaustis įpareigotas ją užbaigti „teisingai“.

4. Nepasitikėjimas sprendimu
   Rašytojai gali neapsispręsti, kaip turi baigtis istorija – ar pasirinktas finalas pakankamai stiprus, prasmingas, ar neapvils skaitytojo.

5. Asmeninis identitetas
   Kai kurie autoriai tapatinasi su savo kūriniu tiek stipriai, kad užbaigti jį – tarsi užbaigti svarbią dalį savęs.”

Suprantu, kad šie dalykai tikri, bet mano nepaminėtas – į knygos rašymą žiūriu labai (per) rimtai, su didele atsakomybe. Bijau, kad nepasiseks, ir tai mane slegia. Taipogi lyti pradėjo, bet neatvėso. Karšta. Fizinis diskomfortas – reali priežastis tiesiog tingėti rašyti knygą.

Prisiverčiu. Berašant kyla minčių, kad gal reikėtų dar to ir ano. Kad būtų įdomu. Tramdaus. Knygos taip nepabaigsiu niekad. Į galvą lenda vienos rašytojos žodžiai: knygą tiesiog išrašau ir paleidžiu. Kažkaip taip. Man nepavyksta nei vieno, nei kito.

Done. Skaitau, ką parašiau. Jausmas, kad knygoje niekas nevyksta. Žodžių žaismas. Bet man pačiai labai smagu, šiek tiek užsikuriu. Jeigu veiksmo pritrūks, papildysiu redaguodama. Tačiau minutė, kita, imu abejoti, galbūt čia tik man ir tebus įdomu.

Jau žinau šį procesą. Netrukus laukia stadija, kurioje atrodys kad viskas yra šūdų šūdas, niekas nebeturi prasmės, nei mano mintys, nei rašymo procesas, nei aš pati. Bandau jaukintis mintį, kad knyga privalo rastis – nebe reikalo braunas per visus nenoriu ir negaliu.

Kažkada prasibraus. Gal tai ir yra TA priežastis, kodėl rašyti taip sunku? Kol svarstai apie knygą, galvoji, kaip fainiai čia bus. Kai pradedi rašyti, imi apmąstyti, kad gal nieko fainaus. Baiginėjant beatrodo, kad fainiai daro visi kiti, o tu tik šūdais užsiimi.

5 DIENA

Šalia knygos rašymo šį bei tą redaguoju, skaitau, poustų soc. tinkluose rašau. Vienas pasitaikė apie DI viražus. Tema sulaukė dėmesio, žinučių, apmąstymų. Tai trukdo pasinerti į kūrybą. Priminimas sau ateičiai – nesiblaškyti, nekelti pašalinių bangų.

Vėl užsisuka kavučių, žinučių, poilsio minučių ratas. Įkrentu brousinti. Kaip užsisukau, taip atsisakau. Pyst ir skyrius yra. Rytoj bus dar vienas, paskutinis šią savaitę. Laukiu sekmadienio. Bent vieną dieną ilsėsiuos.

Intuicija. Rašydama šią knygą paisiau galybės taisyklių, patarimų, rekomendacijų, kaip reikia rašyti knygą. Jaučiu, kaip nuo to pavargau. Apie taisykles net mąstyti nenoriu. Nutariu pasiduoti intuicijai. Leistis jos vedama. Pamatyti, į kur ateisiu.

Būna, kartais ateinu į visiškas nesąmones, todėl kartais prisibijau aklai ja pasitikėti. Ta pati intuicija sako, kad į didesnes nesąmones, nei būta anksčiau, gal jau ir nebepateksiu. Kad būtų saugiau, į kompaniją pasiimu ankstesnes patirtis ir sveiką protą.

Skyrius. Buvo suplanuota viena tema. Bet kartais tekstas manęs neklauso. Pradedu rašyti viena, o gaunasi kita. Tebūnie. Einu mankštų, sportų, pratimų. Šiandien tiek.

6 DIENA

Langai ir vėl uždaryti, kad negirdėčiau nė kitame kaimo gale krebždančios pelės. Užuolaidos užtrauktos pilnai, foteliukas pasiruošęs dar vienai – šeštadienio – sesijai. Nejau dabar taip visad ir bus? Skendėsiu prieblandoje, idant mažuoju pirštu galėčiau prisiliesti prie kūrybos.

Gal bus, o gal ir nebus. Neprisirišu nei prie vietos, nei prie aplinkybių. Įkvepiu, iškvepiu, užsimerkiu, pabandysiu atsimerkt kuo greičiau. 27 min. Stengiuosi rašyti greitai, nestoviniuoti, rašyti taip, kad savikritikas nespėtų su manimi.

Mintis kartu stengiuosi dėstyti sklandžiai. Rašau ne kaip juodraštį, o galutinį variantą (nors žinau, kad negalutinis), kad nepasileisčiau keverzoti, redagavimo būtų kuo mažiau. Paskutiniame etape noriu tobulinti turinį, o ne gramatiką.

Šiandien tiek. Šeštadienis. Ūkis. Kvepia rytojumi. Laukiu. Ilsėsiuos.

7 DIENA

Dievuliui prirodžius švęsti sekmadienį – šventė pavadinimu POILSIS.

Lengvų Jums knygų pabaigų!