Knygos rašymas “užkniso”

Ilgai nešiojaisi knygos idėją, mintyse sukūrei šarmingus charakterius, sugalvojai jiems įdomiausius siužeto vingius, galbūt susidarei planą, ėmei rašyti, įkvėpimas nepaleido judėti į priekį, įpusėjai, galbūt pasiekei kulminaciją ir… nepavyksta knygos užbaigti. Pažįstama?

Kodėl pasitaiko įstrigti knygų rankraščiuose?

Šio reiškinio priežasčių gali būti pačių įvairiausių – nuo (ne)sėkmės baimės iki elementariausių techninių žinių trūkumo. Kiek knygų rankraščių, tiek priežasčių jų nebaigti, teks išsiaiškinti savuosius demonus. Gal pravers šie dažniausiai pasitaikantys rašymo blokai:

• Trūksta laiko, tikras ar fizinis nuovargis, užsitęsęs perdegimas. Taip nutinka knygą rašant ilgą laiką, metus ir daugiau. Yra autorių teigiančių, kad parašyti knygą būtina per tris mėnesius. Į terminų diskusiją nesileidžiu, kiekvienam individualu, o ir knyga knygai nelygu.

  Mano pačios patirtis pasufleruoja, kad su pirmuoju užrašymu (išsirašymu) tikrai vertėtų paskubėti – svarbu kuo greičiau pabaigti istoriją. Jos charakteriai, struktūra, rašymo technika šlifuojama kituose etapuose.

• Minčių, idėjų knibždėlynas arba priešingai – jų trūkumas. Pirmasis dažniausiai kyla knygos rašymo pradžioje, antrasis ties viduriu. Pasitaikyti gali visuose etapuose. Kaip taisyklė, tai sukelia neapsisprendimas, ką rašyti, plano neturėjimas, per didelis (pasirodo, būna ir toks) kūrybiškumas, papildomos literatūros skaitymas.

• Žinių ir gebėjimų trūkumas. Knygai parašyti reikia žinoti, bent viena ausimi būti girdėjus, kaip kurti veikėją, dėlioti siužetą, struktūruoti mintis, tekstą. Apsieiti galima ir be šito, bet procesas, tikėtina bus ilgesnis, sudėtingesnis, kils daugiau iššūkių, rašymo blokų.

• Tingėjimas, nuobodulys, netikėjimas savimi, įkyrusis “kas iš to?”. Leidyklų kūrinys neva nesudomins, niekas neskaitys, esu nevykėlis. Pažįstu mažai žmonių su aukšta saviverte. Per mažai. Netikėjimas savimi, idėja gali pakišti koją užbaigti knygą.

Kaip galima sau padėti?

Problemą surasti negana. Spręsti ją būtina. Praeis, tikėtina, ir savaime, bet gali užtrukti. Esu nuomonės, kad kiekvienas turi atrasti sau geriausią sprendimą, visada verta dairytis pasiūlymų. Pateikiu vos kelis, gal kas tiks:

• Nuovargį šalina poilsis, gerai suveikia ne tik fizinis, bet ir psichologinis: atsitraukimas nuo kūrybos, rašymo, knygų. Leidimas sau nerašyti, neskaityti bent porą dienų. Aplinkos pakeitimas irgi gali suveikti į naudą.

• Minčių triukšmą lengviausia nuraminti jas išrašant. Rašant generuojamos ir naujos idėjos, jeigu kamuoja jų trūkumas. Mintis taipogi suvaldo fizinis krūvis – ėjimas, bėgimas, plaukimas, tempimo pratimai (kas kam), nuobodulys, skaitymas.

• Žinios įgijamos, gebėjimai ugdomi: literatūros, mokymų gausu visomis kalbomis. Kartais dar pasigirsta nuomonė, kad rašymas duotas arba ne, mokymasis neva nepadės. Nesąmonė.

• Savivertės klausimai irgi išsprendžiami. Su savąja susitvarkiau, tačiau patarimais žarstytis neketinu, psichologinių būsenų sprendimai labai individudalūs, siūlau atrasti savuosius metodus.

Jausmas, kad kažkas negerai su knyga

Pabandei tą ir aną, knygos pabaigti vis tiek nesiseka. Apima jausmas, kad kažkas ne taip su knyga. Pačiam skaityti neįdomu, kitam rodyti gėda. Būsena pasitaiko ir knygą “sėkmingai” užbaigus. Labai gali būti, kad “kaltas” ne Tu, o knyga. Kas tai išduoda? Nuobodulys rašyti, redaguoti, skaityti knygą. Ką daryti? Pasidalinsiu savo istorija, nuspręsti, ko imtis, teks pačiam.

Stovėjo kartą namas

Su vyru įsigijome seną, apsamanojusią, kiek pakiužusią sodybą. Jautrumą jai pakurstė istorija apie kažkuomet joje gyvenusius mano protėvius. Namukas atrodė dar kvepia jais. Šių žmonių nepažinojau, bet sentimentai neleido sodybėlės nugriauti.

Kur reikia, paremontuosim, kas sulūžę, pakeisim, nutarėm. Darbus pradėti delsėm. Neramino viena įtrūkusi atraminė siena. Kvietėm vienus, antrus meistrus – pirmieji sakė, kad pakaktų sieną sutvirtinti, kiti dievagojos, kad sieną reikia nugriauti. Laikas tiksėjo, mes toliau mindžikavom, sodybėlė liūdėjo.

Galiausiai namus apžiūrėjo architektas, iškart diagnozavo – kalti pamatai. Galime remontuoti, griauti, statyti, tačiau pamatai greičiausiai "suskaldys" ir naujuosius namus. Ką daryti toliau, klausimų nebekilo.

Šitas apgriuvęs namas su kreivais pamatais yra knyga, kurią rašant, skaitant ar redaguojat apima jausmas, kad kažkas su ja negerai. Patyrus šį jausmą, vertėtų patikrinti, ar nėra kalti pamatai. Knygos pamatai yra veikėjas ir struktūra. Jeigu kalti pastarieji, jausmas "kažkas čia netaip" nedings ir knygą perrašant, redaguojant.

Knygos veikėjas

Atsakyk į klausimus:

1. Ar yra dalykas, kuris pagrindiniam veikėjui nesiseka?

2. Ar pagrindinis veikėjas turi paslaptį / tikslą?

3. Ar veikėjas yra aktyvus?

4. Ar aiškus pagrindinio veikėjo motyvas veikti?

5. Ar egzistuoja konfliktas išorėje ar viduje?

6. Ar veikėjas turi išskirtinių savybių, nėra stereotipiškas?

7. Ar veikėjas turi tik jam būdingų įpročių, talentų, gebėjimų, pomėgių?

8. Ar žinai, ką pagrindinis veikėjas veikia visą dieną?

Remontuoti namo pamatus reikėtų, jeigu bent į vieną klausimą atsakei “ne”. Visi “taip”? Keliaujam toliau.

Struktūra

Taip / ne:

1. Istorija turi pradžią, dėstymą, pabaigą?

2. Ar aiški įvykių seka?

3. Ar pradžioje yra įvykis, vedantis į dėstymą?

4. Ar pagrindinis veikėjas turi priešą?

5. Gali įvardinti istorijos kulminaciją?

6. Ar pabaigoje įvyksta pagrindinio veikėjo pokytis?

Įvertinus pamatus, ką daryti toliau – perkloti juos ar rizikuoti, kad sienos sutrūks, teks nuspręsti pačiam. Galbūt su jais viskas gerai? Kosmetinio remonto (žodynas, metaforos, techniniai rašymo reikalai) bus per akis.

Dar viena problema

Dažnai nutinka, ypač daug laiko praleidus su rašoma knyga – negalėjimas kūrinio pamatyti iš šono, vertinti atsitraukus, priimti reikalingus sprendimus. Tokiais atvejais padėtų pokalbiai apie knygą, jos skaitymas garsiai. Gal tiesiog kurį laiką nuo jos atsitraukti? Jeigu akys neatsiveria ir po to, verta prisiminti, kad knygos rašymas procesas vienišas, bet jam reikalinga draugystė.

Kaip knygai surasti draugų?

• Knygų rašymo kursai – džiaugiuosi jų vis daugėjant, vieni geresni, kiti prastesni. Pastarieji yra geriau nei nieko.

• Artimųjų, draugų pagalba – abejoju jos ekspertine nauda, tačiau geri atsiliepimai ir palaikymas tiek pat reikalingi kiek kritika.

• Beta skaitytojai – jeigu tai žmonės, kurie rašo ir patys, tikėtina, sulauksite įdomių įžvalgų, netikėtų atsiliepimų.

• Knygos apie tai, kaip rašyti knygas – manau, kad jas kritikuojantys tiesiog tingi skaityti, mokytis arba galvoja, kad ir taip viską žino (dažniausiai taip toli gražu nėra). Jie intuityviai jaučia, kad klysta, todėl bando nuo to atgrasyti kitus.

• Knygos ištraukų dalinimasis viešojoje erdvėje, tikintis sulaukti atsiliepimų, dažniausiai jų reikia paprašyti, ypač neigiamų, kartais suveikia.

Kai niekas neveikia

Pabaigai – kai niekas nesuveikia, visada yra rašymo treneriai, mentoriai. Miniu juos pabaigoje, nes dažnas apie tai nesusimąsto, kol neprieina liepto galo. O ir priėję, šį pasirinkimą stumia šalin. Jeigu būtų mano valia, dėčiau juos į pačią pradžią.

O galgi knygos idėjai tikrai verta numirti? Ankstyvojoje rašymo stadijoje buvau aktyvi minties, kad kiekviena knyga verta būti, palaikytoja. Šiandien galvoju kitaip – vertos būti tos knygos, kuriomis tiki jų autoriai. Visa kita gali palaukti.