Redaktorės užrašai

Nors redaguoti pradėjau prieš keliolika metų, redaktorių ir redagavimo terpę Lietuvoje pažinti ir patyrinėti tekę visai neseniai. Pirmasis įspūdis, kaip ir Rašytojų (na, tų didžiųjų) masėje, – gerai arba nieko. Todėl nieko. Savo puslapyje jaučiuosi galinti nevynioti į vatą. Taigi apie viską nuo pradžių ir atvirai.

Redaguoti grožinius tekstus pradėjau prieš kelis metus, kada teisinį darbą iškeitusi į rašytojo amatą, suvokiau, kad šalia rašymo visai smagiai galiu paredaguoti kūrybinius tekstus. Praktikos turėjau, žinios įgyjamos, polėkis kirbėjo (tebekirba lig šiolei nepaisant visko).

Pirmuosius negrabius bandymus prisiliesti prie svetimo teksto patyriau dar studijų metais, vienam pažįstamam paprašius visuomeniniais pagrindais peržiūrėti jo kuriamo žurnalo tekstus. Daug liaupsių sulaukiau jau tada, tačiau visus kiaušinius sudėti nusprendžiau į krepšį, kuriame buvo žadama perspektyvi žavingos teisininkės karjera.

Jau pirmajame teisininkės darbe supratau, kad nuo redagavimo toli nepabėgsiu – turėjau puikius mokytojus, kuriems padėjus perprasti visus “vadovaudamasis”, “remdamasis” ir “atsižvelgdamas” niuansus, mokyti kolegas taisyklingos teisinės kalbos vartosenos teko imtis pačiai. Kitame darbe, pastebėjus mano žiurkišką kabinėjimosi prie detalių sindromą (velnias slypi jose, ypač teisiniame pasaulyje), buvau paskirta tų detalių ieškoti kolegų tekstuose, galiausiai ir redaguoti teisės aktus. Nors šiame darbe buvau TA kolegė, į kurią žiūrima šnairomis, darbas sekėsi puikiai, sužavėta buvau ir pati.

Žinojau, kad galiu redaguoti. Ir daryti tai puikiai. Tai pat supratau, kad iki to “puikiai” teks ūgtelti, kai kalba pasisuko apie grožinius tekstus. Lig šiol esu dėkinga pirmiesiems autoriams, kurie patikėjo manimi ir leido man peržiūrėti savuosius tekstus. Grįžtamasis ryšys apie atliktus darbus leido man patikėti ir pačiai savimi.

Taip pamažėl praktikuodamasi, mokydamasi, redaguodama supratau, kad galiu redaguoti tiek teksto turinį (kūrybinis redagavimas), tiek jo kalbą (žiurkiškas redagavimas). Nesileidžiant į detales ir niuansus, tai keli skirtingi – makro ir mikro – redagavimo lygmenys, kuriems reikalingi ir kitokie redagavimo, priėjimo prie teksto įgūdžiai, kuriuos, galiu pasidžiaugti, turiu, tačiau kartais pritrūksta (pritrūkdavo) žinių.

Žinios, kaip žinome, įgijamos. Išmokstamos. Mokausi skaitydama knygas, straipsnius, forumus, VLKK nutarimus ir konsultacijas. Mokiausi mokymuose – šie kainavo brangiausiai ir buvo efektyvūs mažiausiai. Mokiausi VLKK organizuojamuose seminaruose – puikūs! Galvojau kažko išmoksiu dalyvaudama ir redagavimui skirtoje konferencijoje REDA 2024. Turėjau sau labai konkrečius probleminius klausimus, į kuriuos ieškojau atsakymo šiame renginyje. Po renginio supratau du dalykus:

1. Šie probleminiai klausimai kamuoja ne mane vieną.

2. Į juos reikės atsakyti pačiai.

Pagrindinis probleminis klausimas (jų būta daugiau, bet visų negvildensiu dėl teksto apimties) – kaip laviruoti tarp VLKK rekomendacijų ir autoriaus (kaip tekstas turi būti vs. kaip autorius nori, kad jo tekstas būtų). Man atrodo, kad tai svarbiausias ir aktualiausias klausimas ir tokie ar panašūs klausimai turi būti gvildenami redagavimo konferencijose. Na, neprošal aptarti ir redagavimo klaidas, tobulėjimo ir mokymosi perspektyvas.

Pati kalta, kad renginio programos neskaičiau. Ir todėl kiek nustebau visą dieną praleidusi kiemo smėlio dėžės vaikų pjautynėse. Visų pranešimų nesuminėsiu, verta juos peržiūrėti patiems. O čia apie tai, kaip šis renginys pasirodė man – redagavimo naujokei.

Susirinko dvi puses – autorius ir kalbininkus – atstovaujantys kalbėtojai. Pabaksnojo vieni kitus pagaliukais. Tiksliau autoriai (ir šią pusę atstovaujantys) pabaksnojo kalbininkus (ir kitus kalbos tvarkymo ir priežiūros entuziastus), kad šie pernelyg besikišą į gerbiamųjų autorių sakinius, tekstus, mintis, kūrybą ir greičiausiai asmeninį gyvenimą (ok, taip nesakė, bet galima buvo suprasti). Iš dalies jiems pritarčiau - ir pačiai yra tekę susidurti su keistais (mažų mažiausiai) redaktorių taisymais. Kita vertus ne”da”taisymai pasitaikę dažniau.

Antrieji (kalbininkai) pasukiojo autoriams pirštais prie smilkinio (nesukiojo, bet, manau, būtų taip padarę, jeigu etiketas būtų leidęs) ir pasakė, kad kurkit jūs ką norite ir kaip norite, bet kalbą mes tvarkysime ir prižiūrėsime, nes tvarkyti ir prižiūrėti REIKIA ir kažkas turi tai daryti. Kas iš principo, man atrodo, irgi yra ok, ypač aiškiai pabrėžiant, kad visa tai tėra rekomendacijų žaidimas ir jau pačiam redaktoriui, o tiksliau autoriui, apsispręsti, kiek į jį įsitraukti.

Atrodo, viskas paprasta ir aišku, tačiau asmeniškumų ir emocijų konferencijoje būta daug, pernelyg daug, o eilinio redaktoriaus balsas, jo pozicija, išgirsta ir nebuvo. Tiesa, viena redaktorė pabaigoje pasakė, kad jaučiasi apšikta (ar kažkaip panašiai – tikrai ne tiksliai taip, bet esmė labai panaši). Panašus jausmas aplankė ir mane pačią, atokią stebėtoją, tiksliau klausytoją, konferencijoje dalyvavusią iš už trijų 300 km.

Žodžiu, išgirsta labai daug negatyvo. Kol vieni įtikinėjo, kad kalbos reguliavimas bet kokia to forma yra Š, kiti bandė atsifutbolinti, kad jie ne prie ko. Galiausiai abeji atsigręžė (netiesiogiai) į atėjusį kaži ko naudingo sužinoti redaktorių, ir konstatavo, kad dėl visko kaltas jis. Kaip, kur, kodėl? Be galimybės apsiginti.

Tarp kūjo ir priekalo. Tarp dviejų ugnių. Lietuvių kalba turi gražių patarlių apibūdinti jausmui, kurį, tikiu, patyrė ne vienas renginio klausęs redaktorius (bent keli, žinau, tikrai tai patyrė). Labai gaila, kad nei vienam jų nebuvo suteikta galimybė dalyvauti ir atstovėti redaktorių poziciją, atskleisti tikras, o ne įsivaizduojamas (susikurtas) problemas, su kuriomis kasdien susiduria redaktorių divizija (vienos iš renginio organizatorių pranešimo nelaikau tinkamu didžiosios dalies atstovavimu – paklausykite patys, suprasite kodėl).

Atsakymus atrandu toliau mokydamasi, praktikuodamasi, bendradarbiaudama su VLKK specialistais (nu kokie jie faini pasirodo), kalbėdamasi su knygų autoriais apie jų poreikius ir lūkesčius (nu kokie ir jie faini pasirodo; ir kiekvienas skirtingas – vienam vos raidę pajudinti nejauku, kitas pageidauja, kad jo tekstą išraustum skersai ir išilgai, bendrą kalbą randam su abejais), dirbdama su pačia savimi. Studijuodama. Štai, ateinantį semestrą laukia ir pusmečio redagavimo kursas, kurį pamažėl čiupinėju jau dabar. Deja, ne tardamasi, konsultuodamasi su kitais redaktoriaus. Nors šitas kelias, man atrodo, būtų pats efektyviausias. Mokytis iš labiau patyrusiųjų… Deja, stebėdama mūsų patyrusiuosius, supratau, kad verčiau jau savarankiškai.

Mano tekstas nepretenduoja į objektyvią realybę ir tiesą. Tai yra tik mano subjektyvi nuomonė, kuri laikui bėgant gali keistis. Palieku ją čia kaip atskaitos tašką.

P. S. Kaip žinia, ne tik redaguoju, bet daug rašau ir pati. Knygų rankraščiai, komerciniai tekstai klientams, naujienlaiškis rašančių žmonių bendruomenei, tinklaraštis, žinutės socialiniuose tinkluose, mokslo darbai universitete. Savo tekstų neredaguoju. Kažkada bandžiau, kol supratau, kad jeigu noriu dirbti ir rašytojos, ir redaktorės darbą, redagavimą ir kūrybinį rašymą privalau atskirti.

Dar daugiau – kūrybiniuose tekstuose privalau palikti klaidas, vien tam, kad priminčiau savo vidiniam žiurkiškam perfekcionistui (kuris labai pritinka redagavimo darbuose), kad jam mano kūryboje ne vieta. Žinau, kad savo asmeniniuose tekstuose palieku klaidas ir darau tai sąmoningai. Todėl kai gaunu kokį printskryną su apvedžiota savo klaida, tiesiog pasvarstau, kad siuntėjas neturi, ką veikti. Mano gaila tokių siunčiančiųjų, nes veikti gyvenime tikrai yra ką.

Photo by Kelly Sikkema on Unsplash