Rašytojams gresia išnykti?

Apie dirbtinio intelekto galimybes, perspektyvas, grėsmes kalbėti pradėta seniai, bent jau užuominomis. Iš pradžių tai rodės neįmanoma ateities realybė – utopija, galinti vykti tik fantastiniame filme. Kol vieną dieną DI tampa taip arti mūsų – keliais klavišų spustelėjimais pasiekiamas. Įdomu skaityti diskusijas, kada ir kaip DI pakeis konkrečias profesijas, įskaitant rašytojus, tekstų kūrėjus. Šiame tekste apie juos.

DI privalumai

DI kūrėjai, palaikytojai nusiteikę entuziastingai – netrukus DI sukurtas tekstas bus neatskiriamas nuo žmogiškojo. Šis reiškinys esą pasiglemš ne tik rašytojų, tekstų kūrėjų, bet ir redaktorių, vertėjų specialybes. Kalbama apie tai, kad DI tekstus rašys greičiau, tikėtina ir geriau.

Teksto “gerumo” kriterijus specialistų vertinamas per kūrinio atitikimą struktūrinius jo reikalavimus, šabloną ar pateiktą pavyzdį. Jau dabar neabejojama, kad šiuos DI pavyks išpildyti geriau. Pridėkime žmogaus protui neaprėpiamus duomenis, kuriuos DI apdoros milisekundiniu greičiu, gausime rezultatą, nepasiekiamą nei vienam gyvam sutvėrimui planetoje.

Argumentai PRIEŠ

Salėje turėtų pasigirsti aplodismentai, bet girdime tik pasipiktinimo šūksnius:

“Juk jis nesupranta, ką parašė! Būūūū!”

“Tekste tiek klaidų, nesąmonių, feeee!”

“Cha, cha – jis pats savęs nepatikrins!”

“Žmogiško kūrybiškumo jis tikrai nepranoks!”

“DI literatūra vidutinė!”

“Jo tekstai nėra tokie įdomūs, kaip sukurti žmonių!”

DI klaidos tekste

Tai bene pagrindiniai argumentai kūrėjų, besipiktinančių DI teikiamais privalumais. Pirmuosius du paneigti nesunku. DI šiuo metu tikrai daro daug klaidų, prirašo tiesą iškraipančių faktų. Tačiau žinant, kad ir kaip jis mokosi pats, kiek ir kokių apdoroja duomenų, būtų naivu tikėtis, kad šiuo metu embriono stadijoje eksperimentuojantis DI negebės sumažinti klaidų skaičiaus, galbūt visai jų atsisakyti. Neabejoju jis ir patikrinti save sugebės, galbūt tai darys kitas DI. Net jeigu to tektų ilgokai palaukti, pripažinkim – redaguoti tekstą, patikrinti jo atitikimą faktams yra lengviau, o ir greičiau nei sukurti jį nuo pradžių.

Žmogiškasis kūrybiškumas

Didžioji dalis skeptikų apeliuoja į DI šabloniškumą, vidutiniškumą, nekūrybiškumą, priešpastadydami šiuos kaži kokiems stebukliniams žmonių gebėjimams, nepakeičiamam žmogiškajam kūrybiškumui. Apie šiuos stebuklinius gebėjimus ir nepakeičiamą kūrybiškumą paklauskite šiųmetinės Metų knygos rinkimų komisijos, iš visos lietuvių autorių romanų gausybės tesugebėjusios išrinkti vos tris pretendentus. Apie šį reiškinį turiu atskirą ir gana griežtą nuomonę, bet dabar DI ir vidutiniškumas.

Žmogiškasis kūrybiškume, kur tu?

Kad ir kokia nepavykusių pradedančiųjų autorių knygų mylėtoja ir palaikytoja būčiau, tenka pripažinti, kad dauguma leidžiamų knygų yra vidutinės ar prastos meninės vertės. Jeigu DI padės juos kilstelėti į vidutinį lygį, skaitytojų daugumos tik padėkos. Tos daugumos – standartiniai, vidutiniški žmonės, kuriems reikia – (ne)patikėsite – vidutiniškų tekstų. Galime diskutuoti apie aukštos meninės vertės literatūros reikšmę masėms – esu tikra diskusija toli nenuves – masėms ši literatūra neegzistuoja jau dabar. Ar pasaulis nukentės negaudamas naujų aukščiausios meninės vertės kūrinių? Tikrai ne. Ir patys tokios literatūros mylėtojai nesivaržydami pripažįsta, kad dėmesio vertų kūrinių sukuriama vis mažiau, kas suponuoja išvadą, kad žmonės savo kūrybiškumu naudojasi vis rečiau.

DI apie kūrybiškumą

Paklaustas apie kūrybiškumą DI atsako: “Nors DI gali būti kūrybingas, jo kūrybinis potencialas ir sugebėjimai vis dar riboti. Žmonės tebėra pagrindiniai kūrybos šaltiniai ir daugiausiai prisideda prie naujų idėjų ir originalių darbų kūrimo.” Girdžiu salę atsikvepiant. Noriu atkreipti dėmesį į žodžius “vis dar riboti”, “tebėra” ir sveiką protą, kurie išduoda, kad tai nesitęs amžinai.

Besikeičiantis pasaulis

Sutikčiau su nuomone, kad aukščiau išdėstyti argumentai yra ne apie DI trūkumus, o baimes žmonių, kurie nėra linkę prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio. Pats DI, paklaustas apie rašytojų išnykimą, teigia: “rašytojams ir literatūros kūrėjams nereikėtų bijoti išnykimo, bet būti pasiruošusiems prisitaikyti prie besikeičiančių skaitytojų poreikių ir technologijų vystymosi.” Šiuo atveju siūlyčiau aktyvuoti išgirtąjį, nepamainomąjį, stebuklinį žmogiškąjį kūrybiškumą ir kūrybiškai apsvarstyti:

• Kuo esu (būsiu) labiau ypatingas ir naudingas negu DI?

• Ką galiu, ko negali DI?

• Ką veiksiu, jei (greičiausiai kai) rašytojo, tekstų kūrėjo profesija išnyks?

Kam reikalingi vidutiniški kūrėjai?

Atsiranda klausiančiųjų, kam reikalingos technologijos, kuriančios vidutinius tekstus, kurios pagal šabloną kepa (keps) reklamos straipsnius, prastą žurnalistiką, vidutinišką poeziją ar prozą. Atsakyti norėčiau perfrazuotu klausimu – kam mums reikalingi kūrėjai, užsiimantys vidutiniška, šabloniška kūryba, kai visa gali atlikti DI? Jau dabar, be didelių laiko ir energijos resursų.