Rašyti lengvai, greitai ir sklandžiai

Kasdienis rašymas (“darbiniai” tekstai, pratimai), einamosios savęs refleksija, įvykių fiksavimas, visų šių užrašų (praėjus kuriam laikui) skaitymas yra kasdienė praktika, kuri:

• padeda tobulinti rašymo įgūdžius;

• ugdo empatiją sau ir aplinkai;

• empatija koreliuoja su kūrybos kokybe.

Dienoraštį rašau nuo 1998 m. liepos 11 d. Prirašyti ištisi sąsiuviniai, užrašų knygutės. Galvojau, kad ankstyvuosius be galo svarbius (kaip bučiavausi su kaimynu iš pirmo aukšto) paslapčių saugotojus sudeginau (pamenau tikrai ketinau tai padaryti vieną iš tų kartų, kai nusprendžiau daugiau niekada nieko nerašyti – ištikdavo periodai, ir pakankamai dažnai).

Tada pilną solidžią jų dėžę nuo siurblio radau palėpėje. Atsivertusi supratau, kad egzistuoja, išliekamąją vertę turi tik tai, kas užrašyta. Ojetau, kiek daug, pasirodo, buvo pamiršta. Taip rašyti dienoraštį pradėjau vėl. Rašyti ir po kokių metų, kitų skaityti. Net ir per tuosius kosminiu greičiu pralekiančius metus, matytumėte, kiek svarbių momentų pasimiršta.

Rašymas apie rašymą

Jau ir pamiršus buvau, kaip dar visai neseniai “straglinau" su savo kūrybiniais rašymo polėkiais. Toliau fiksuoju save “sveikimo” etape. Prieš lygiai metus dienoraštyje rašiau:

2022-10-07

“Mielai ilgiau pamiegočiau. Nerašyčiau. Džiaugiuosi savo laisvėjančiu rašymu. Darau tai kasdien. Smagu matyt tai tampant norma. Bet taip norėtųsi patvirtinimo iš šalies, kad tai darau gerai.”

2022-10-23

“Rašytų puslapių skaičiaus nebeskaičiuoju. Esmė tame, kad nuolat rašau. Tikriausiai didžiausias pokytis, kad nebebijau rašymo, laukiu kada rašysiu. Darau tai pakankamai greitai ir sklandžiai, mėgaujuosi procesu.”

2022-10-24

“Smagu stebėti, jausti, kaip lengvai, palyginus, pavyksta sukurpti sudėtinguosius (įmonės pavadinimas) straipsnius.”

Priešistorė

Savo malonumui rašiau visada. Tačiau dirbdama teisininke, valstybės tarnautoja, rašytojo darbo kaip tokio nelaikiau rimta veikla. Neįsivaizdavau, kad galiu sau leisti nieko daugiau neveikti kaip tik rašyti kūrybinius tekstus. Rimtais rašiniais laikiau teismų procesinius dokumentus, teisės aktus. Na, gal dar kokias išsamias, sistemines analizes.

Kai sudėtingu gyvenimo etapu atsinaujino valgymo sutrikimai, su kuriais remisijoje gyvenau apie dešimtį metų, radau savo ankstyvuosius užrašus. Juose labai detaliai buvo užfiksuota pirmoji valgymo sutrikimų patirtis. Nusprendžiau ja pasidalinti. Idant ateityje nuo ligos apsaugočiau save, vaikus. Taip pradėjau rašyti knygą “Kai maistas tampa mirtinu priešu”.

Rašydama knygą perrašiau ir pačią save. Po trijų metų darbo su ja, nusprendžiau iš tuometinės darbovietės Energetikos ministerijoje išeiti. Atsisakiau ir individualios teisininkės praktikos įmonėse. Su baime, tačiau užtikrintai ir pakankamai išdidžiai nusprendžiau tapti RAŠYTOJA. Kaip ja tampama atlaso neturėjau, gairių taipogi jokių.

Ėmiausi visų įmanomų veiklų, kurios bent šiek tiek kvepėjo rašymu. Lengvos panikos vedama, priiminėjau visus iš eilės komercinius pasiūlymus rašyti įvairiausiomis temomis: kosmetika, vaisingumo problemos, grožio procedūros, sporto renginiai, statybų įrankiai, prekių ženklai, naftos produktai, aksesuarai, maisto papildai…

Nuo kūrybinio rašymo ir savęs tolau greičiau nei dirbdama bet kokį kitą “rimtą” darbą anksčiau. Rašymas prarado ne tik savo žavesį, bet ir malonumą: komerciniams tekstams dantis reikėjo sukąsti, rašyti tinklaraštį, soc. tinklų turinį teko save versti. Greitai tas antipatijos virusas įsimetė ir į knygų rankraščius, dėl kurių iš esmės šios veiklos ir ėmiaus.

Šiandien šį tekstą skaitai, nes kelią iš savo aklavietės vis tik radau. Neslėpsiu – esu be galo laiminga, produktyvi, nuolat kurianti ir savo kūryboje kaifuojanti rašytoja. R A Š Y T O J A. Ok, pasigyriau keliaujam toliau, nes į tai reikėjo ateiti, visų pirma, per baimę rašyti, tada patvirtinimo reikalingumą, galiausiai... procesas nesibaigiantis, todėl kasdien einu… eisiu…

Baimė rašyti

Kad ji tokia egzistavo buvau pamiršus. Dienoraštis priminė, kad atsikračiau jos vos prieš metus. Pasakysiu, iš kur ji kilo. Keliu sau itin aukštus profesinius, darbo, veiklos ir egzistencijos apskritai reikalavimus. Kai nusprendžiau tapti rašytoja, suvokiau, kad tai padaryti kažkokiu objektyviu būdu nepavyks.

Studijų, sertifikatų, teisės aktų reikalavimų, kurie apibrėžtų rašytojo veiklą, pačiam rašytojui taikomus reikalavimus, tiesiog nebuvo (ir nėra). Teko daug improvizuoti. Net tik apibrėžti savo vietą atmosferoje, bet ir… mokytis rašyti iš naujo. Nuolat lindo puikiai ištobulinti kanceliarinės kalbos rašymo įgūdžiai (pralenda kartais ir dabar).

Nežinojau, kaip rašau, ką rašau, norėjau rašyti puikiai, tačiau, ką reiškia rašyti puikiai, nenutuokiau. Iš savęs reikalavau daug, iš kitų taip pat (pripažinimo, įvertinimo, patvirtinimo – net ir sulaukusi nepriimdavau to rimtai). Galiausiai… nustojau rašyti. Bijojau tai daryti. Atrodė rašau nepakankamai gerai, nors apie rašymą, rodės, žinojau viską... oi viską...

Vėliau supratau, kad tas mano "viskas... oi viskas..." tėra klaidinantys rašymo mitai, kurie trukdo kurti, augti, tobulėti. Atradusi laisvąjį rašymą, pratimus, vienądien pajutau, kad rašyti sekasi lengvai, greitai ir sklandžiai. Bet… įkyraus patvirtinimo iš kaži kokios autoritetingosios šalies, kad rašau gerai, vis dar reikėjo.

Patvirtinimas iš šalies

2021 rugsėjis… su nerimo priedu leidykloms siunčiu savo naują kūrybinį kūdikį – pirmąjį knygos rankraštį! Jaučiu, kad su ja nėra viskas gerai, bet kas negerai atsakyti negaliu. Pritarimo ieškau drauguose, pažįstamuose. Šie jo nešykšti. Komplimentais mėgaujuosi, bet nei vienu netikiu. Reikia, kad kažkas, turintis autoritetą, pasakytų, kad ok – rašai gerai / esi verta rašyti.

Šis poreikis neslopo ilgai. Patvirtinimo laukiau iš knygos skaitytojų. Gavusi teigiamą grįžtamąjį ryšį, pritarimo ėmiau tikėtis iš klientų, kuriems kūriau tekstus. Teigiamai sureagavus ir jiems, atsigręžiau į socialinių tinklų benduromenes, blogo, naujienlaiškio skaitytojus. Atkakliai netikėjau nei vienu teigiamu žodžiu.

Kai perskaičiau tai savo metų senumo užrašuose, suvokiau, kad šiandien patvirtinimo nebelaukiu. Nebereikia. Nežinau, kada tai nutiko. Dingo natūraliai. Pratimuose, laisvojo rašymo praktikoje, rašyme tai, ką nori, o ne reikia rašyti. Man atrodė neįmanoma, kad tą patvirtinimą galiu duoti pati sau – vienareikšmiškai, be sąlygų, negrįžtamai.

Rašyti lengvai, greitai ir sklandžiai

Kas man padėjo pasiekti būseną, kurioje “rašyti lengvai, greitai ir sklandžiai”, “patvirtinimo man nebereikia” tapo nekintama būsena. Vos keli punktai, pateikiu juos eilės tvarka:

1. Dienoraštis (laisvasis rašymas). Kai pradėjau rašyti “rimtus” tekstus, dienoraščio rašymas ar šiaip rašaliojimas man atrodė laiko švaistymas. Jį atsiversdavau ištikus egzistencinėms krizėms, kurios su metais, patirtimi ir sąmoningumu pasibelsdavo vis rečiau. Kai nebegalėjau rašyti nieko, liko rašyti dienoraštį. Rašiau jį kasdien. Kol vieną dieną jam į pagalbą atėjo

2. rašymo pratimai. Kai pajutau, kad noriu rašyti, nusprendžiau gerinti rašymo įgūdžius – norėjau rašyti lengvai, greitai, be trikdžių. Jaučiau, kad žinios apie rašymą prasilenkia su rašymo realybe, todėl į pagalbą pasitelkiau pratimus. Intuityviai jaučiau, kad būtent pratimai padės savo žodžiais pasiekti kitus pasaulius, dimensijas. Intuicija pasitvirtino. Iš kur žinau? Jaučiu. Patviritinimo, ačiū, nereikia.

3. Širdžiai mieli tekstai. Susidėliojau dienotvarkę taip, kad didžioji kuriamų tekstų dalis būtų įdomi, motyvuojanti, įkvepianti. Sąmoningai renkuosi rašyti kūrybinius tekstus, kuriuos rašydama augu, tobulėju. Atlaso vis dar neturiu, bet stengiuosi jį sukurti kitiems pradedantiesiems. Atsisakau praktiškai visų komercinių užsakymų, pasilikau vos kelis širdžiai mielus klientus. Prasmę matau ir pranešimuose spaudai.

Dėkui už dėmesį. Jeigu jauti, kad kažkam tai naudinga, pasidalinki!