Rašymas dėl rašymo

Nevaidinu geležinės ledi, kritika mane veikia kaip ir visus kitus – verčia jaustis nepatogiai, pasitikrinti savo ribas, ir žinias, kartais susimąstyti. Pavienė kritika išgyvenama greitai, kai pasipila kriokliu lieka ilgesniam. Kas liko po pastarųjų savaičių, kuriose mano tekstai palietė (drįstu teigti) skaudamas skaitančiųjų vietas.

Rašymas dėl rašymo

Dar dažnai su paniekos gaidele vadinamas grafomanija, rašaliojimu, nekuriant pridėtinės vertės. Tokio atsiliepimo sulaukiau ne apie savo tekstus (nors tikiu, tonas išdavikas, kad rašantysis mažumėle galvojo ir taip), o apie tekstus tų, kurie pasiskaitę manųjų puola rašyti. Tiesiog. Rašyti. To, kas rašosi. Dargi viešinti.

Negvildensiu savo nuomonės apie pačius kritikuojančius, šitaip galvojančius (net jeigu paslapčiomis). Telieka tai psichikos sveikatos specialistams. Bet nesiliauju svarstyti, iš kur šitoks požiūris kaip reiškinys, ypatingai gajus būtent rašymo srityje. Priėjau tokią išvadą, galiu klysti, bet argumentų tam reikėtų stiprių. Ogi:

Raštas, knygos kaip tokios dar ir šiandien nėra visiems lengvai prieinamas tvarinys. Ką jau kalbėti apie ankstesniuosius laikus. Pirmoji knyga lietuvių kalba – Martyno Mažvydo “Katekizmas” – išspausdinta tik XVI a. viduryje Rytų Prūsijoje. Reikia suprasti, kad rašymas anuomet buvo ne kiekvienam prieinama privilegija.

Jeigu dainuoti, šokti, netgi piešti (pvz., ant smėlio) galėjo bet kas, turintis tam reikalingas kūno dalis ir įrankius, tai rašymui reikėjo įgūdžio, kurio absoliučiai didžioji visuomenės dalis ilgai negalėjo įgyti. Rašymas, o ir knygos buvo išrinktųjų prerogatyva. Švietimo plėtra Lietuvoje pradėta tik XX a. pradžioje.

Ar galite įsivaizduoti, kad dar prieš šimtą metų Lietuvoje dauguma žmonių nemokėjo skaityti, rašyti? Tai paaiškina rašytojų elitizmą – reiškinį ypatingai gajų Lietuvoje – įsivaizdavimą, kad rašymas tik išrinktiesiems, kad rašymas kaži koks sakralus reiškinys, todėl rašyti negalima bet ko, juoba viešinti.

Šią temą trumpai paliečiu ir savo knygoje “MALONUMAS RAŠYTI. KAIP RAŠYTI LENGVAI IR ĮDOMIAI”. Joje siūlau ties tuo ilgiau nesustoti. Šiandien Lietuvoje raštas prieinamas ko ne kiekvienam. Tad mėgaukimės juo – džiaukimės raidėmis, žodžiais, sakiniais, tekstais, net jeigu kažkam jie atrodo lėkšti. Viešinkimės.

Nu kam viešintis?

O kam ne?

Labai rimtai – visiems svarstantiems, abejojantiems linkiu peržengti (ne)padorumo ribas, dalintis kūryba, leistis jai skleistis, gyventi bet kokiomis formomis. Visiems nuo to tik geriau, pasauly gražiau, akyse šviesiau, širdyje ramiau. Galbūt kas nors parašys (greičiau mintyse pagalvos) – nu kam Tu čia taip? Žinokit su Jumis tai nesusiję.

Yra žmonių, kuriems sudėtinga stebėti drąsias, savimi pasitikinčias, jų nuostatų, vertybių neatitinkančias asmenybes. Jiems sunku suprasti, priimti, kad kitas klausosi savo širdies, intuicijos balso, eina prieš srovę, kuria, realizuoja save. Tiesa, negrabūs dalykai gaunasi pradžioje. Bet o koks skirtumas? Ane? Jūs neprivalot niekam įtikti, patikti, atitkti kaži kokių kokybės standartų.

Neabejoju, tie patys žmonės, kalbėdami apie LGBTQ žmones kartoja: nu man jie nemaišo, lai būna, bet tegul nesiviešina (ir prie vaikų nelenda – bet čia jau kita kategorija). Nesirodo. Nesidemonstruoja. Nebūna. Bent jau jų siaurame, tamsiame pasaulyje, kur vietos palaikymui, supratimui, priėmimui mažai. O galbūt ir visai nėra. Nematai, ir širdies neskauda.

Linkiu būti. Matomiems. Pirmiausia matyti save.

Apie matymus, oi… MANYMUS

Mėgstu stiprius, aiškius tekstus su pozicija. O ir pati nevengiu paserviruoti tokių. Turiu savo įsivaizdavimą, kaip dalykai turi vykti. Suvokiu ir tai, kad kiti rašantieji (ir apskritai žmonės) turi savuosius. Nešvaistau teksto visokiems “aš manau”, “mano supratimu”, nes tai, ką rašau ir yra mano manymas, visiškai sutinkant su tuo, kad skaitantysis gali turėti manymą kitą.

Kartais sulaukiu žinučių, kaltinančių neteisumu, nuomonės prikišimu, nes rašantysis neva tai mąsto kitaip. Net neabejoju. Esu tikra visu šimtu procentu, kad nėra sutvėrimo žemėje mastančio identiškai man. Nuolat pabrėžiu, kad rašyme, kūryboje taisyklių (manau, kad) nėra apskritai. Yra tik tai, kas šiuo metu tinka man, bet nebūtinai atlieps kitam.

Mielai skaitau žinutes, kuriose randu kitokius manymus, įsivaizdavimus, pasaulius, kuriuos galiu bent trumpai pasimatuoti, galbūt pasikeisti. Kas kita – piktas, įžeidžiantis tonas, juntamas ir per mandagybes. Turiu įtarimą, kad daliai kūrėjų nepriimtina apskritai, kad rašau apie rašymą. Kodėl? Žr. dalį “rašymas dėl rašymo”. Pasakyti tokiems turiu lygiai NIEKO.

O jeigu atvirai – darau tai, ko man pačiai trūko pradėjus rašyti. Ko reikėjo, bet viešojoje erdvėje neradau. Mano turinys tiems, kurie kaip ir aš ieško terpės kalbėti, dalintis, keistis apie rašymą, tobulėti ir augti šiame procese. Visi kiti, kurie mano žiną, suprantą geriau, yra laisvi išsisakyti (išsirašyti), kurti savo erdves, rašyti blogus.

Klaidos tekste

Yra skaitytojų, kurie visada parašo suradę klaidą – logikos, gramatikos, stiliaus. Dažniausiai jie nutylės, jeigu kas ir gavos gerai, gal netgi patiko. Bet visada pabaksnos, kad kažkas parašyta ne taip. Suprantu, kad tokia žmonių padermė. Juk ir vaikus mieliau kritikuojam nei giriam. Visada padėkoju, jeigu pastabos konstruktyvios.

Gavusi pirmąsias pataisas, sielojausi ilgai, nusiraminau įsitikinusi, kad klaidų nedaro tik tie, kurie nedaro nieko. Didelės dalies smulkmių jau nebetaisau. Taipogi laiką taupau. Nuodugnus teksto taisymas kartais gali atimti daugiau laiko nei jo parašymas. Paprastuose tekstuose laiko resursą vertinu ypatingai.

Paatvirausiu: kai prieš septynis metus ėmiau kurti pirmuosius blogus, prie kiekvieno kelių žodžių sakinio, komentaro medituodavau valandų valandas, ilgesnės apimties tekstas pareikalaudavo ir visos dienos. Rašymo apimtys anuomet buvo nedidelės, ieškoti pabėgusių kablelių, nosinių, raidžių, tikrinti faktus galėdavau amžinybę.

Šiandien to leisti sau negaliu. Kartais prasileidžiu. Geriau prasileisti, nei gaišti laiką. Ypatingai socialinėje erdvėje – čia klaidas palieku profilaktiškai: prie klaidų pratinu vidinį perfekcionistą, savikrtiką, cenzorių. Žinokit, pripranta.

Tiek nuomonių apie rašymą. Visa kita, kas nesusiję su rašymu – vizualo sprendiniai, komunikacija, marketingo klausimai, palieku sau ir savo vyrui dejones vakarais išklausyti.

Ačiū, kad skaitei. Jeigu buvo naudinga, padėsi pasidalindamas.