Patikrink mano vyrą

Kad rašysiu apžvalgą apie šią knygą, žinojau dar prieš ją atsiversdama. Ne pirmą kartą. Esu šališka, buvau šios knygos beta skaitytoja – svarsčiau, ar apie tai galiu informuoti šio teksto skaitytoją.

Pabaigoje, savo žodyje, autorė tarp kitų knygos skaitytojų paminėjo ir mane – tikriausiai nieko tokio, jeigu apsiskelbsiu ir čia – taip, teko nagą prie knygos prikišti dar prieš ją išleidžiant, bet skaitymo malonumo tai netrikdė nė kiek – netgi įdomiau.

Neketinu gvildenti, kaip knyga atrodė prieš išleidimą vs. jau išleista – detalių nepamenu (o ir komentuoti būtų nekorektiška), tačiau visuomet prisimenu jausmą apie knygas – jau anuomet jaučiau, kad ši istorija dėmesio verta. Skaitydama antrą kartą šį pajautimą tik pasitvirtinau.

Labiausiai patikusi istorijos dalis – pati Ūlėna – protagonistė ir antagonistė viename, sugebėjusi savo konfliktiškumą – diskusiją su savimi, išlaikyti iki pat paskutinio “Ar tau ne gėda?”.

O TURĖTŲ BŪTI? Apžvelkime.

Ūlėna – ką tik iškepta filosofijos magistrė, svaičiojanti apie doktorantūrą, į kurią įstoti svajoja “dėl stipendijos, kad nereiktų dirbti menkai apmokamo darbo. Už centus neapsimoka vergauti.” Ne taip jau nustebina Z kartos suaugusi (bet ar subrendusi?) moteris. Kitoje vietoje išsiduoda, kad be postringavimų apie postringavimus (taip ji įsivaizduoja filosofijos mokslų daktarės veiklą) nelabai ką ir jaučiasi tesugebanti nuveikti.

Ūlėnos konfliktiškumas ir sudėtingas charakteris atsiskleidžia jau pirmuosiuose puslapiuose. Patinka, kaip autorė kuria pagrindinės veikėjos portretą: pasitelkia santykius su artimaisiais, jos pačios pasvarstymus ir abejones, buities elementus – “Iš virtuvės spintelės išsitraukiau nuo Kalėdų taupytą vyno butelį. Neieškojau taurės, gurkštelėjau vos atsisukusi kamštelį.”; “Išsidrėbiau ant sofos priešais televizorių” – ir tai tik pradžia. Prieš akis išnyra skaitytų meilės romanų pagrindinės veikėjos tvarkingai suglaustomis kojomis (ar bent jau sukėlusios jas vieną ant kitos) – greičiausiai savo dukroms su Ūlėna jos draugauti neleistų.

Pastaba. Būta ir gausybė puikių meilės romanų, ir šarmingų jų herojų.

Ūlėnos tikslas, o ir siužeto ašis atsiskleidžia jau pirmajame knygos skyriuje: “Jei ne Inesai, bent nepažįstamai moteriai, norinčiai palikti vyrą, padėsiu tai įgyvendinti”. Vėliau paaiškėja, kad veikti ją motyvuoja ne kilnūs tikslai, kuriais ji pusę knygos bando save (ir, man atrodo, skaitytoją) įtikinti, o nuotykių troškimas, apie kuriuos ji paslapčiomis svajoja, bet ryžtis jiems nedrįsta.

Šis nedrąsumas yra pagrindinis knygos motyvas, gimstantis iš vidinių kompleksų arba visuomenės (kas ką pasakys) įtakos, arba ir viena, ir kita. Tiesa, kartais matome, kaip Ūlėna, šį nedrąsumo marmalą gerai prakošusi skysčiais su laipsniais, menkai pažįstamo vyruko (Jurgio) “barškinama” kaži kokiame miškelyje-parkelyje, tuos savo kompleksus sugeba įveikti. Trumpam.

Noriu siekti mokslo aukštumų – bet tik tam, kad galėčiau “parazituoti” (iš esmės nieko neveikti ir gauti už tai pinigus). Noriu gebėti išsakyti mintis ir jausmus – nors tose mintyse dominuoja vien seksualinės aistros, o jausmai išduoda nepatenkintus genitalijų poreikius. Nenoriu būti vedusio vyro meiluže – tačiau lengvas ir sotus gyvenimas motyvuoja ja likti. Nenoriu su juo būti vien tik dėl pinigų – bet jeigu dar pridėtume orgazmus?

Ūlėna ir pati sau galiausiai nustato diagnozę, kuri atidžiam skaitytojui kirba nuo pat pradžių: “… - tėvo trūkumas, dėl kurio taip žvalgausi į kitus vyrus. Troškau jų dėmesio, švelnumo, grožėjimosi manimi.” Dar kažkur šmėsteli nuolat nepatenkinta, deramos meilės ir dėmesio vaikystėje neskyrusi (ir dabar ne ką te duodanti) mama. Na, ir nuoboda buvęs vaikinas, kuriam kunilingas yra ewww.

Bet ar tikrai lengvo, sotaus, nuotykingo ir seksualiai pilnaverčio gyvenimo troškimas būtinai turi būti tik apie vaikystės traumas ir kaži kokius nepatenkintus ankstyvuosius meilės, dėmesio ir rūpesčio poreikius? Man atrodo, kad taip negalvoja ir pati autorė – nenusisekusias Ūlėnos patirtis su tėvais ji pamini lyg tarp kitko, per daug jų neakcentuodama, galbūt ir pati jomis netikėdama. Siekdama įtikti padoriam skaitytojui?

Kam reikės preteksto norėti gerai pasimylėti – ieškos tėvų nemeilės pėdsakų ir dėmesio trūkumo apraiškų. Kas išdrįs šį norą priimti savaime – supras, kad taip tiesiog gali būti: kad moteris užuot svaičiojusi apie šeimą ir vaikus gali svajoti apie biseksualius santykius ir du energingus vyrukus vienoje lovoje.

Ūlėnai patinka šilti ir jaukūs viešbučio patalai – bet kodėl gi seksualinio gyvenimo nepaįvairinus miške ar baro tualete? Dėl šių epizodų pagrindinė veikėja kiek graužiasi – bet ar tas graužimasis nekyla iš visuotinio “šitaip nedera”? Tas menkas graužaties intensyvumas išduoda, kad Ūlėna visai neatsisakytų to pakartoti.

Nors Ūlėnos personažą įdomiausia (man) analizuoti per moters seksualinės laisvės prizmę, bet būta ir kitų siužeto vingių, kurių pagrindinis – santykis iš išskaičiavimo su kiek vyresniu vedusiu vyru. Jau žinome, kad Ūlėna juos palaikydama nori gyventi lengvai, sočiai ir seksualiai aktyviai (renkuosi ignoruoti jos vaikystės traumas, ir šį siekį priimti kaip natūralų jos poreikį).

Patiko, kad autorė bent pabaigoje pabandė atskleisti vedusio vyro žiūrą. Kas galvoje jam kirbėjo nuo pat pradžių. Galbūt kita knyga bus apie jį? O gal net Šarūną? O gal “Ūlėna, nesugebanti suprasti, kas vyksta šiame suknistame kambarėlyje” kitoje dalyje pagaliau paims savo gyvenimo vadeles tvirtai į rankas, ir sudėlios sau, ir mums, kas yra kas? Kiek liūdna, kad “užaugti” ir pripažinti savo natūralių poreikių nespėjo šioje dalyje. Tikiu, kad autorės ir čia viskas apgalvota.

Šiek tiek apie techninius viražus:

Parodyk ne pasakyk:

“Tokioms kaip aš pragare yra speciali vieta. Su didžiuliais verdančiais katilais, kurių forma primena hidromasažinę vonią. Ten beprotiškai karšta, tačiau mes, laisvo elgesio mergelės, visiškai nejaučiame svilinančios kaitros. Mes esame karštis.” Argi ne puikiai?

Pasakotojas:

Patiko pasakojimas iš "aš" perspektyvos, joje papildomai išskiriant antagonistiškąjį "aš" – nuolat stebintį, komentuojantį, kvestionuojantį, kritikuojantį. Jo įkyrumas vietomis erzino – ar tai iš pastangos jį pateikti įtikinamai? Pastanga pasiteisino.

Siužetas:

Sveikinu bandymą vystyti kelias siužeto linijas – Šarūno ir Artūro – vienu metu. Džiaugiuosi, kad ant scenos užlipti teko ir Šarūnui, nors prieš tai jau lig buvo pradingęs.

Tikslas aiškus nuo pradžių, į šalis per daug nenuklystama, pagrindinė veikėja aktyvi (kai nesiraivo lovoje – nors ir čia vidinis konfliktas tęsiasi, veiksmas vyksta).

Struktūra:

Visada smagiai skaitosi trumpi skyriai. Sveikintina, kad šie sudaryti iš skirtingų scenų – ir nors norėjosi vietomis jų įvairesnių, sukėlė emocijų, įkvėpė apmąstymų, o ir struktūriškai (pradžia - vidurys - pabaiga) išpildytos puikiai.

SVEIKINU autorę su puikia debiutine knyga. Laukiame tęsinio.