Paskutinis pavasaris

Aš labai myliu žmones. Ir ypač mūsų jaunuosius kūrėjus. Kartais atrodo, kad mano tikslas žemėje yra neįskaudinti žmonių. Padaryčiau viską, kad kiekvienas žmogus šalia manęs būtų laimingas. Padaryčiau, bet ne(be)darau (vis tiek nesigauna). Ypač, kai kalba eina apie knygų apžvalgas. Atvirumas jose yra mano numero uno.

Prieš arba po kiekvienos apžvalgos stengiuosi pažerti pagyrimų knygai ir jos autoriui. Bet jeigu aptariu ją atvirai ir nešališkai, pagyros kartais nesuveikia. Šįkart pasidalinsiu trumpa savo barako istorija. Neabejoju, pateisins šią grinčišką apžvalgą labiau nei liaupsės, kurias vis tiek pridursiu pačioje pabaigoje.

Kodėl grinčas tapo grinču (aka aš savimi)

Turėjau svajonę išvykti studijuoti į Vilnių. Atrodė, kad ten būsiu graži, liekna, normali. Susirasiu fainą berną. Deja. Pirmą kursą užbaigiau Vasaros 5. Antrame į Vasaros 5 sugrįžau iškart po Naujų. Trečio pradžioje draugė per one.lt parašė “ka veiki?”. Nieko neatrašiau, nes žliumbiau į pagalvę (dabar jau nepamenu dėl ko) ir svarsčiau gal iššokti iš dešimto aukšto. Mano draugė nesvarstė. Ėmė ir iššoko. Tiesiog. Ką veikiau ketvirtais metais, jau ir nebepamenu.

Sustojant prie bernų. Svajojau, kad meilėje prisipažins koks nors mistinis vaikinas (ala Edvardas iš Tvailaito) ir mes negyvensim ilgai ir laimingai, bet bent jau smagiai pavarinėsim. Prisipažinimo dar pačioje studijų pradžioje sulaukiau tik iš geriausio draugo. Priedo pasiūlė draugauti. Ir aš nežinau kodėl sutikau. Po kelių dienų jis dingo. Po mėnesio atsirado. Supažindino su savo žmona.

Antrame kurse kažkaip panašiai pasielgiau su kitu geriausiu draugu (tik be vedybų). Trečiame suabejojau savo lytine orientacija. Ketvirtame supratau, kad geriausias mano draugas yra alus, o meilė – pica ir per kelis mėnesius priaugau 20 kg.

Kad nebūtų mažai: mano bernai nevadino savęs “vaikinais”. Jie buvo bachūrai. Ir šalia jų aš jaučiausi ne “mergina”, o merga. Sakinių struktūras jie sudarydavo iš keiksmažodžių. Aš atsakydavau tuo pačiu. Kartą kambariokė mane pavadino mužike. Mano dabartinis vyras galėtų patvirtinti, kad kartais tokia būnu dar ir dabar (kai nemato vaikai).

Bela ir Edvardas

O dabar apie vienintelį berną (bachūrą, pacaną, bičą – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, tokie buvo laikai), kuris vadina save vaikinu – Edvardą (Marių), ir jo pasiją – mergINą Belą (Joaną) Paskutiniame pavasaryje.

VEIKĖJAI

Abudu erzino nuo pat pradžių. Bela savo gerumu, naivumu, mergaitišku tobulumu. Edvardas savo pasikėlimu kliuvo mažiau. Tad pradėkime nuo pirmosios. Norėčiau pasakyti, kad tokių tipažių savo postsovietiniame draugysčių pasaulyje nesutikau, nes kiekviena turėjo kovoti už išlikimą ir savo vietą po nepriklausoma Lietuvos saule. Tačiau meluočiau.

Viena tokia tobula, raustanti, į šonus vėjui papūtus sverdėjanti mergINa tikrai buvo. Sutikau ją studijų metu. Nežinau, kaip Bela II su tokia koordinacija išgyveno lig tol, bet po to (pradėjus studijuoti) sutikau ją Vasaros 5. Kiek žinau, iš ten išeiti jai sekėsi blogiau nei man. O man tikrai nebuvo gerai.

Dargi tokių mergINų “sutikau” holivudiniuose filmuose, amerikiečių gamybos paaugliškose komedijose. Norėjau būti viena tokių. MergINų. Su humoru. Deja, juokauti neišmokau iki šiol. Bela knygoje teigė, kad juokauti jai gaunasi natūraliai. Edvardas gal X kartų patvirtino, kad jos humoro jausmas puikus. Deja, nei vieno juokelio taip ir neišgirdau (neperskaičiau).

TAIS laikais realybėje sutikti Edvardų 100 proc. nepataikiau. Vėliau padėjo tie patys holivudiniai filmai. Tvailaitą žiūrėjau, kai buvau 28-ių (pirmas ir paskutinis mano nelegalus filmas). Edvardas yra idealus “vaikino” Paskutiniame pavasaryje prototipas. Pažiūrėti gražu, pasvajoti faina, pavarvinti seilę įdomu. Kai tau 18. Nebetraukia, kai tau 2x18.

Charakteriai mano skoniui pasirodė paviršutiniški, saldūs. Kita vertus, buvo laikai, kai pati norėjau būti saldi: liekna, graži, normali (ala Bela) ir sutikti savo Edvardą. To grožio kaip pažiūrėsi. Su metais storėju. Vietoj normalumo pasiekiau nuobodumą. Na, savo Edvardą (naughty jo versiją) vis tik sutikau.

SIUŽETAS

Buvo keista, kad istorija pradžioje neįtraukė. Galvojau, kad meilės romanai savaime įtraukūs. Kas nutiko, kad meilės romanas neužkabino? Suprasti ilgai netruko: Bela neturi tikslo. Romane ji bent iki vidurio nieko neveikia, kažkur eina, kažką daro, be tikslo, prasmės, pakeliui kažkur krenta. Įkrenta, aišku, Edvardui į glėbį (tas “nikis” išdygti vietoj ir laiku savisaugos instinktus turinčią mergINą turėtų priversti sunerimti).

Po nežinia kiek tokių įkritimų, kažkur ties viduriu, tikslo kontūrai ima ryškėti: parūkyti žolės, išgerti (aka pasipriešinti einamojo vaikino priespaudai, pabandyti būti pašėlusiai). Tą tikslą vėliau keičia kitas, šiek tiek “gilesnis” – nutraukti santykius su einamuoju vaikinu (kažkas link atrasti save). Bet taip nei vienas jų iki knygos pabaigos ir nenuveda. Siužetą į pabaigą tempia tik Edvardo paslaptėlės-intrigėlės. Bet tokios nuspėjamos, kad skaitai tik tam, kad įsitikintum, kad buvo “taip ir sakiau”. Viena intriga vis tik buvo neatspėjama.

DILEMA

Iš esmės veikėjai išpildyti puikiai. Bet trūko jų spalvų, o tiksliau – atspalvių, intensyvesnės juodos (Belos atveju ypač). Siužetas (jeigu ne tikslas) sudėliotas nepriekaištingai. Bet vietoj kelių neišplėtotų vingelių norėtųsi vieno didelio stipraus vingio. Ir suprantu: kai bandai suvaldyti posūkius, su spalvomis žaisti sudėtinga. Sveikinimai autorei už drąsą imtis ir vieno, ir kito. Galbūt tik vienas, arba tik kitas – ir tekstas būtų sodresnis?

APLINKA

Nežinau, kodėl man atrodė, kad veiksmas knygoje turi vykti anuomet – kai visas veiksmas vyko one.lt. Ieškojau savo 2006-ųjų barako. Bela meilės romaną suko 2011-ais. Nostalgiškų aplinkos detalių būta, bet jausmo, kad būčiau grįžusi į TUOS laikus nepatyriau (gal ir gerai?). Per tuo metus galbūt daug kas pasikeitė, galbūt nepasikeitė niekas, kaip dabar yra nežinau. Bet jausmas toks, kad barakas anuomet yra barakas šiandien.

DETALĖS

• Nesu tikra, ar istorijai buvo reikalingas prologas.

• Man baisiai įdomu, ką romanų veikėjai dirba, studijuoja. Ką studijuoja Bela pasigedau (galbūt vėliau, lyg tarp kitko, buvo atskleista, bet jau pamiršau – knygą senokai skaičiau).

• Vietomis stengiamasi paaiškinti daugiau nei reikia. Siūlyčiau kliautis skaitytojo nuovoka.

• Kai kuriais dialogais iš serijos “kaip nereikia rašyti” Stephen King galėtų papildyti savo memuarus apie amatą. Bet dialogus iš tos serijos rašau ir pati. Nes man taip patinka ir kitaip nesigauna.

• Didesnė bėda, kad Mariaus ir Joanos pasakojimo kalba praktiškai nesiskiria. Vietomis galvojau, kad skaitau Joaną, pasirodo, buvo Marius. Vėliau ėmiau atskirti, kad Marius nukanda galūnes. Nukąstos galūnės erzino.

• Skaitant apie konkrečius žmones norisi jų išskirtinumo, o ne plaukų spalvos.

• Parodyki, ne pasakyki: “sovietmečio palikimas”, “normalus interneto administratorius”, “sukuteno papilvę”, “karinis nusiteikimas”, “normali būsena”, “susikaustęs”, “jaustis jaukiau”, “pasakoja nešvankybes”, “kelia šiurpuliukus”, “pikantiški juokeliai”, etc.

• Vietomis esamasis laikas įsiterpia nepagrįstai.

• Gitara iš niekur atsirado ir į niekur dingo. Sakoma: jeigu pradžioje ant sienos kabo šautuvas, pabaigoje jis turi iššauti. Persakyčiau: jeigu pabaigoje veikėja užgroja su gitara, pradžioje ji (gitara) turi kažkur kaboti, stovėti.

• Kulminacinė sekso scena priminė instrukciją.

Privalumai

Knyga kvepia skaniai. Pavadinimas žadina smalsumą. Viršelis malonus akiai – traukia, kviečia tyrinėti. Pradžia intriguoja. Intrigų nepašykštėta ir toliau. Vietomis imta jomis piktnaudžiauti, bet šitai pateisinti galima – skaitytojo dėmesį išlaikyti reikia. Puikiai pavyksta. Autorė geba kurti gražius veikėjus, jaukų pasaulį, gilią emociją. Lengva skaityti, kalba sklandi, sakiniai ritmiški. Graži metafora: “sapnas tirpo į realybę”. Pabaiga taip pat graži, nuspėjama. Dievinu tokias pabaigas. Pati antrą kartą neskaityčiau, kitam rekomenduočiau, meilės romanų mylėtojams liepčiau skaityti.

Pabaigai

Pati kalta, kad atsivertusi Inos Les Paskutinį pavasarį ieškau Levo Tolstojaus Anos Kareninos. Suprantu, kad tai “tik” meilės romanas, kuriam standartai mūsuose in general mažesni. Pagal juos knyga išpildyta puikiai. Kartais jaučiuosi kalta norėdama daugiau, giliau, stipriau. Bet atsiriboti nuo grožinės literatūros idealų man būtų labai sunku.

P. S. Tai nėra ir netaiko būti kritika. Tai yra susistemintas atspindys to, kaip aš skaitau ir suvokiu knygas.