Pasitikėjimas savimi kaip rašytoju

Pagrindinė problema, su kuria susidūriau, kai pradėjau kurti ir viešinti tekstus (knygas, blogo tekstus, socialinių tinklų įrašus) – pasitikėjimo savimi trūkumas.

Kokiais pavidalais šitai reiškėsi: kiekvieną kartą prieš spustelėdama mygtuką “viešinti” perklausdavau bene 100x ar tikrai to reikia – galybė tekstų tokiu būdu nukeliavo “o jeigu kas nors įsižeis” arba “kas ką pagalvos” kapinynus.

Kritiškai vertinau (lig šiol tebevertinu) net ir paviešintus tekstus, nes:

• nuolat svarstau ar rašau gerai,

• dažnai abejoju savo idėjomis, minčių originalumu,

• atrodo, kad rašau neįdomiai, prastai,

• nedrąsu garsiai pasakyti, kad esu rašytojas,

• nedrąsu kažkam rodyti savo kūrinius,

• nesijaučiu vertas vadintis rašytoju,

• bijau padaryti klaidų, sulaukti kritikos,

• gėda (nejauku) prisipažinti, kad rašau.

  Tai mintys, kurios lydėjo mane kūrybos pradžioje (ir kartais dabar sugrįžta), taip pat aplanko kitus rašančiuosius, kurie kreipiasi į mane.

Rašymo procese tėra viena dalykas svarbesnis nei pats rašymas: pasitikėjimo savimi kaip rašytoju stiprinimas. Didelis dėmesys tam skiriamas ir mano kurse “Rašyti lengvai ir įdomiai”, kurio ištrauka dalinuosi:

“Konsultuodama pradedančiuosius rašymo klausimais vis dažniau įsitikinu, kad pasitikėjimo savimi kaip rašytoju klausimas turi būti aptariamas jau pačioje kūrybinio rašymo praktikos pradžioje.

Tai daugiau ir svarbiau nei teisė vadintis ir (ar) jaustis rašytoju bei motyvacijos trūkumas. Tai yra tikėjimas savimi, savo gebėjimais, talentu (kad ir kas tai būtų), galimybėmis ir kūrybiniu potencialu. Tai yra perspektyva.

Pasitikintis savimi rašytojas kuria atsipalaidavęs, jis garantuotas tuo, ką sako, nebijo savo nuomonės pateikti išraiškingai, yra drąsus eksperimentuoti, kurti unikalų ir įdomų turinį, pateikti jį originalia forma, nebijo kūryba atskleisti savęs, pristatyti savo kūrinių viešai.

Kartu ši savybė ugdo atsparumą kritikai. Pasitikintis savimi rašytojas, tikėtina, priims ją konstruktyviai, naudosis kaip galimybe mokytis ir tobulėti. Kai girdžiu sakant “esu jautrus kritikai”, norisi paklausti “galbūt tiesiog nepasitiki savimi?”

Pasitikėjimas savimi konkrečioje veikloje, šiuo atveju – rašyme, nėra duotybė, todėl neverta tikėtis, kad tapsi labiau pasitikintis savimi vien perskaitęs, kad verta pasitikėti savimi. Reikalinga praktika. Kaip ji gali būti atliekama:

1. Rašyti. Galima rašyti ir apie tai, kad trūksta pasitikėjimo savimi.

2. Savo kūrybos tekstais dalintis viešai.

3. Dalinantis įsitikinti, kad viskas su Tavo kūryba yra gerai.

4. Mokytis, skaityti knygas apie rašymą, kūrybą, literatūrą, tobulėti.

5. Turėti palaikančių bendraminčių ratą.

Visiškas pasitikėjimas savimi kaip rašytoju vargiai įmanomas be pasitikėjimo savimi kaip žmogumi – savęs priėmimo, aukštos savivertės. Apie savivertės stiprinimą, neabejoju, žinai. Jeigu ne, rekomenduoju pasidomėti. Psichikos gerovės klausimais postringauti neketinu. Tiesiog pasidalinsiu, kas stiprinti savivertę padeda man:

1. Priminimas sau, kad šiandien esu geriausia, kokia galiu būti. Nei rytoj, nei poryt, nei apskritai kada nors būti geresne neprivalau.

2. Priėmimas visų patirčių, emocijų, kurias patiriu. Net ir pačių nemaloniausių. Priimant net ir tai, kad kartais jų priimti nepavyksta.

3. Savųjų poreikių įsiklausymas, išgryninimas ir jų atliepimas. Kelionė į šią patirtį prasidėjo nuo intuityvaus valgymo, visa kita atėjo natūraliai.

4. Fizinis aktyvumas toks, koks jis malonus, prieinamas ir įgalinantis tuo metu. Net jei tai būti 1-5 min. tempimo pratimai.

5. Pokalbiai – su savimi (dienoraščio rašymas), artimu draugu (kuris supranta, palaiko), specialistu.”

Kartu nepasitikėjimą savimi kaip rašytoju norisi reabilituoti – natūralu (sakyčiau, ir normalu), kad nuolat svarstantis ir iš prigimties abejojantis žmogus jį patiria periodiškai. Tai padeda augti: įvertinti procesą, pažangą, eksperimentuoti, mokytis, tobulėti.

Visiškas, nekvestionuotinas pasitikėjimas savimi kvepia stagnacija, ego pasipūtimu, susireikšminimu. Lygiai kaip nusivertinimas didelių ir malonių rezultatų jis neatneš (manau; o būna visaip).

Ir ką vis tik daryti, kai imi abejoti savimi? Rašyti! Kol prasirašys! Kol “tu nieko nesugebi” balsas ims po truputį rimti, tilti. “Bijau, bet rašau”, “bus kaip bus” kartojau sau kas kartą, apsvarstydama savo kūrinius. Dar nepasiekiau “om”, kuriame galvočiau, kad mano kūryba puiki. Esu vietoje, kurioje man svarbu ne įvertinimas, o tiesiog rašyti. Gal tai ir yra “om”?

Užbaigti norisi dar viena kurso “Rašyti lengvai ir įdomiai” dalimi:

“Nuspręsti būti nepasitikinčiu savimi rašytoju ir nedaryti dėl to nieko – taip pat išeitis. Kažkiek to pasitikėjimo su laiku ateis natūraliai, net ir nieko nedarant. Jeigu neateis – ir tegul neateina. Svarbiausia, kad savo pasirinkimuose būtų ramu viduje. O jeigu ir neramu – tebūnie. Ech… tęsti galėčiau be galo. Tenoriu pasakyti – visaip yra gerai.”

O kaip gerai yra Tau?

Jeigu manai, kad šis tekstas gali būti kam nors naudingas, pasidalink! Ačiū!