Parodyk, ne pasakyk

Ir pati ilgą laiką nesupratau, kaip realybėje turi atrodyti tas paprastas, bet neprastas „parodyk, ne pasakyk“. Teorija lyg aiški. Pavyzdžiai taip pat suprantami. Tačiau, kaip tai atrodo kuriant tekstus – kažkurioje vietoje nesusijungė ir tiek. Padėjo profesionalaus turinio redaktoriaus žvilgsnis į mano bandymus rodyti. Galiausiai nušvito, kai redaguoti ėmiau pati.

Redaktoriaus paslaugos geidauja ne kiekvienas, teorijos pilni internetai, iš naujo aiškinti išaiškintų dalykų neketinu, todėl bandysiu gelbėti praktiniais pavyzdžiais.

Skaitant Giovanni Boccaccio „Dekameroną“, apėmė kaifas, kaip išmoningai žymusis klasikas rodo. Kalbėdamas apie maro siaubiamą kraštą, jis nesako, koks jis išmiręs, baisus, o žmonės apsileidę ir nerūpestingi, jis tai parodo vaizdais:

„(...) nuošaliose sodybose ir laukuose vargšai nelaimingi žemdirbiai ir jų šeimos, be jokios gydytojo pagalbos ir slaugių priežiūros, krito pakelėse, dirvose ir namuose tiek dieną, tiek ir naktį ne kaip žmonės, o bemaž kaip galvijai. Todėl ir jų papročiai, kaip ir miestelėnų, pagedo, jiems neberūpėjo nei ūkis, nei darbai; tarytum kiekvieną ateinančią dieną giltinės belaukdami, jie nežiūrėjo nei gyvulių, nei javų, nerinko savo triūso vaisių; priešingai, kaip įmanydami stengiasi sunaudoti viską, ką turėjo po ranka. Todėl jaučiai, asilai, avys, ožkos, kiaulės, vištos, taipogi ištikimiausieji žmogui šunys, išvyti iš namų, klajojo sau kur tinkami po laukus, kame apleisti javai ne tik kad nebuvo suvalyti, bet netgi nenupjauti.“

Esu tikra, prieš akis pamatėte ir žmogų, dirvoje krentantį kaip galviją, ir apleistą ūkį, ir po dirvonus besiblaškančius įvairiausius gyvius. Tokį vaizdinį efektą Boccaccio išgauna ir rodydamas, o ne sakydamas asmenybę:

„(...) Čapeleto gyvenimas štai koks: būdamas notaru, jis didžiausia gėda laikė, jeigu bent vienas jo aktas (nors ir nedaug jų rašė) būtų pasirodęs nesuklastotas; (...) Melagingai liudydavo jis su didžiausiu malonumu, prašomas ir neprašomas; tais laikais Prancūzijoje visi šventai tikėjo priesaikomis, o jam kreiva priesaika buvo vieni juokai; (...) Jis nepaprastai mėgo ir net labai stengdavosi sukelti tarp draugų, giminių ir kitų žmonių vaidus, nesantaiką ir skandalus, ir kuo daugiau iš to kildavo rietenų ir neapykantos, tuo būdavo smagiau. Pakviestas ką nors nužudyti ar kokią kitą piktadarybę iškrėsti, eidavo su mielu noru, niekad neatsisakydamas, ne kartą pats savo rankom sužalodamas ar nužudydamas žmones. (...) Moteris taip mėgo kaip šuo lazdą; užtat į priešingą ydą buvo įjunkęs kaip retas kuris ištvirkėlis.“

Pripažinkit, skamba geriau, nei Čapeletas buvo melagis, nedorėlis, sukčius ir kiršintojas.

Smagu atrasti, kad nuo didžiųjų Europos klasikų talentu rodyti neatsilieka ir mūsų krašto klasikėliukai. Štai kaip smagiai Prancę Paukštvanagėlį parodo Motiejus Valančius:

„Buvo mažo augumo, pilvą turėjo didelį it būgną su putra pripiltą, stambūs plaukai jo stovėjo ant galvos it šeriai, nosį turėjo atkragusią, tarp akių perlaužtą, rankas ir kojas juodas, vasarą nuo gervių sukapotas. Per pavasarį, kiaules beganant, burna išėjo į pleikatas, susproginėjo it eglės žievė, į galvą įsimetė gyvis su piktšašiais. Sermėgėlę dėvėjo nutrūkusią, alkūnės išsikalusios, marškinius juodus, palaikius, kepurę lenktinėlę su avikailiais, pamuštą su šunies pakutromis. Su ta per kiaurą vasarą tvilkė niežus savo.“

O galėjo tiesiog pasakyti, kad Prancė buvo bjaurus ir nudriskęs. Tiesa, Valančius tai įvardija jau po visko: Žodžiu sakant, buvo nuvargintas ir apleistas vaikas. Parodyti ir po to pasakyti (arba atvirkščiai) irgi dažna vaizdingo pasakojimo praktika.

Kodėl tuo dalinuosi: kaip turinio redaktorė (uff, kaip gera taip prisistatyti :D) pastebiu, kad su rodymu stringa ne tik pradedantieji rašytojai, bet ir kuriantys jau kažkelintąsias knygas. Galvoju, gal šie gražūs pavyzdžiai pagelbės tekstuose daugiau rodyti, o ne sakyti, suprasti, kaip tai daryti. O kodėl tai reikia daryti, neišvedžiosiu, šitai puikiai apibendrina visažinys:

„Kodėl verta rodyti, o ne sakyti? 5 rodymo privalumai:

1. Sukuria vaizdą skaitytojo vaizduotėje. Skaitytojas pats pamato sceną, užuot gavęs paruoštą jos aprašymą.

2. Sukelia emocijas. Užuot pasakius, kad veikėjas liūdi, parodoma, kaip jis elgiasi, ką sako ar nutyli. Skaitytojas pats pajunta jo liūdesį.

3. Leidžia geriau pažinti veikėjus. Jų charakteris atsiskleidžia per veiksmus, pasirinkimus, reakcijas ir dialogus, o ne vien tiesioginius apibūdinimus.

4. Įtraukia skaitytoją į istoriją. Skaitytojas tampa aktyviu pasakojimo dalyviu: stebi, interpretuoja, daro išvadas ir atranda prasmes.

5. Padaro tekstą gyvesnį ir įtaigesnį. Konkretūs veiksmai, detalės ir pojūčiai leidžia sceną išgyventi, o ne tik sužinoti, kas įvyko.

Svarbu: rodyti nereiškia niekada nesakyti. Tiesiogiai apibendrinti irgi naudinga – ypač norint išlaikyti pasakojimo tempą. Menas yra žinoti, kada skaitytojui papasakoti, o kada leisti jam pačiam patirti.“

Mano atsakymas paprastesnis: nes parodytas tekstas vaizdingas, gyvas, ryškus, įdomus ir, svarbiausia, įtraukus, taip pat jį lengva įsiminti.

Pasidalink su tuo, kam tai aktualu.

© 2022–2026 SANDRA ROMIENĖ. Visos teisės saugomos