Nuo knygos prasideda kultūra

Labas!

Vakar pasitikrinau, kad šis laiškas apie Renesansą jau penktas. Aptarėm ši laikotarpį patį savaime, Džovanio Bokačo kūrybą, žymiausią jo kūrinį Dekameronas, novelę kaip smagią alternatyvą, aktualią ir nūdien.

Šiame laiške apie to meto situaciją Lietuvoje ir Martyno Mažvydo Katekizmą. Jeigu norėsi pasidalinti, kuri dalis buvo Tau įdomiausia, lauksiu! Ir iškart prie esmės:

Trumpai prisimenam Renesasną: humanizmas, laisvė, kūryba ir, žinoma, Antikos vėjai. Spaudos revoliucija. Visa tai ateina ir į Lietuvą.

Maždaug 500 metų atgal Pranciškus Skorina Vilniuje įkuria pirmąją spaustuvę. Išleidžia pirmąsias LDK knygas. Bažnytine slavų kalba. Lietuva įsijungia į spausdintų knygų kultūrą. Lietuvių kalba joje nedalyvauja. Vartojamos lenkų, lotynų, rusėnų k.

Toliau plėtojami Viduramžiais radęsi metraščiai. Juose kuriamas mitas apie lietuvių kilmę iš romėnų. Siekiama susieti Lietuvą su antikine Europa. Pavyksta: stiprėja lotynų k. prestižas, dalis intelektualų siūlo ją pripažinti pagrindine rašto kalba.

Reformacija keičia visuomenės nuotaikų kryptį – skelbiama, kad tikėjimas turi būti suprantamas visiems. Taigi ir tekstus derėtų rašyti gimtąja kalba. Formuojasi idėja rašyti ne elitui, o žmonėms. Pasirodo pirmosios lietuviško žodžio kregždės: Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis. Tačiau LDK jiems per ankšta.

Kūryba lietuvių kalba vyksta už Lietuvos ribų – Prūsijoje. Šiosios valdovas vokietis Albrechtas Brandenburgietis remia knygų leidybą lietuvių kalba. Katekizmo prasti žadei – taip vadinasi Martyno Mažvydo knyga, kuri žymi lietuviško rašto ir lietuvių literatūros pradžią.

MARTYNAS MAŽVYDAS

Svarbiausias lietuvių autorius, lietuvių literatūros pradininkas, tačiau tiksli biografija nežinoma. Manoma, kad gimė Žemaitijoje, apie 1510–20 metus. Ligu tai kilęs iš smulkiųjų bajorų. Faktas – buvo intelektualus ir išsilavinęs žmogus.

Dalyvavo Reformacijos judėjime – teigė, kad tikėjimas svarbiau už Bažnyčią, Šventasis raštas – visiems, kiekvienas žmogus gali pats suprasti tikėjimą. Na ir šiaip nuo jo kliuvo Bažnyčios žmonėms. Už tai atsirūgo pačiam – LDK grėsė bausmės, teko trauktis Prūsijon.

Viename laiškų jis pavadino save pirmuoju kankiniu, bet Prūsijoje stipriai nesikankino – buvo globojamas jos valdovo, studijavo universitete, tapęs kunigu ganė lietuviukus Ragainės parapijoje. Nebuvo avinėliai paklusnūs, todėl Dievulio draugystė su paprastu žmogumi buvo jo viso gyvenimo misija.

Martyno būta kunigėlio iš stipraus pašaukimo: rūpinosi ne tik žmonių (ne)tikėjimo reikalais, bet ir jų švietimu, kasdieniu gyvenimu, kovojo su jų nenoru šviestis, lankyti Bažnyčią. Tikėjo, kad megzti ryšį su Aukščiausiuoju ir klestėti gali tiktai skaitanti tauta. Taigi lietuviškas tekstas – absoliuti būtinybė.

Taip gimė jo ir mūsų visų pirmoji spausdinta knyga, kurios tikslas – ne tik tikėjimo skatinimas, bet ir skaityti nemokančios tautos žadinimas.

KATEKIZMAS

Katekizmo prasti žadei, jeigu tiksliai. Išleista 1547 metais. Knygelės būta anoniminės. Autoriaus rekvizitai užkoduoti prakalboje – pirmajame akrostiche lietuvių kalba. Šis tekstas laikytinas pirmuoju lietuvišku eilėraščiu:

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit

Ir tatai skaitydami permanykit.

Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,

Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.

Regėti to norėjo savo akimis,

Taip ir išgirsti savo ausimis.

Jau nūn, ko tėvai niekada neregėjo,

Nūn šitai vis jūsump atėjo.

Veizdėkit ir dabokitėsi, žmones visos,

Šitai eit jūsump žodis dangaus karalystos.

Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit,

O jūsų ūkiuose šeimyną mokykit.

Sūnūs, dukterys jūsų tur tatai mokėti,

Visa širdžia tur tą Dievo žodį mylėti.

Visą adaptuotą mūsų laikams tekstą galima perskaityti čia: PRAKALBA​

Hm, svarstau, ar nebūtų gražu (beigi įmanoma) ir akrostichą „verčiant“ išsaugoti? 😊

Taigi, tai ne tik katekizmas. Knygą sudaro minėtoji prakalba, elementorius (pirmoji lietuviška abėcėlė), giesmės ir katekizmas. Iš esmės tai pirmasis kūrinys, iš kurio eilinis valstietis galėjo ne tik semtis tikėjimo, bet ir išmokti skaityti. Pirmojoje knygoje pasirodo ir pirmasis lietuvio literatūrinis personažas. Ir kas gi jis? Tadam, tadam. Ogi tas pats užsispyręs valstietis.

Tikėtina, kad pasaulin buvo paleista apie 200–300 pirmosios knygos egzempliorių. Iki mūsų dienų išliko tik 2. Na – bent dvi.

Skaitydama, rašydama apie Mažvydą, nesiliauju svarstyti apie poeto ir kritiko Kazio Bradūno kultūrinius tekstus, kuriuos analizuoju savo magistro darbe. Juose dominuoja tokios temos kaip lietuvybė, tautos išlikimas, žodžio ir kalbos svarba. Norėčiau skaityti kaip istorinį artefaktą, tačiau visa susijungia ir kažkaip naujaip suskamba mūsų šiandieninės visuomenės kontekte.

Lietuviai, nebūkime atlėpausiai, – tepasakysiu dar kartą, lietuvininko Vinco Kudirkos įkvėpta.

Galiausiai, ko galime pasisemti savo kūrybai:

• Kurti galima net tada, kai atrodo, kad nėr iš ko ir apie ką.

• Konfliktai, negandos, protestas – terpė rastis prasmingai kūrybai.

• Skaitykime. Lietuvių literatūrą. Nuo knygos prasideda kultūra.

Tiek būtų šį kartą. Kitame laiške dar nežinau apie ką. Jeigu iš eilės, turime keliaut į Baroką, bet noris žmogiškai papliurpti. Tikėtina, kad kitas laiškas bus apie pletkus, ūkį ir kūrybines iniciatyvas, kuriose pakviesiu sudalyvauti. Dabar jau tikrai iki!

​

Šilčiausi linkėjimai

Sandra Romienė

NAUJIENLAIŠKIS – 2026 GEGUŽĖ