Mano mačo iš Meksikos

Knygų mugė 2022. Vaikų salė (neprisimenu kuri). Stebiu, kaip mano merginos iš minkštų kaladžių bando pastatyti kietą pilį. Šalimais šmėžuoja “kažkur matytas” vaiko veidas. Nesu tikra ar tai JOS dukra. Galų gale, pasirodo pati mama – rašytoja Aistė Šopa. Taip mes susipažinom.

Prieš tai mačiau ją tik soc. tinkluose. Pasilabinom. Trumpai šnektelėjom apie kūrybą, knygas. Ji nuskubėjo prie stendo – pasirašyti knygų, pasisveikinti su skaitytojais. Kiek vėliau atskubėjau ir aš. Neketinau pirkti knygų. Išėjau nešina “Mano mačo iš Meksikos” ir dar 36-iomis (neperskaičiau nei pusės).

Mano mačo iš Meksikos

Eilės knyga sulaukė! Pagaliau. Pradėsiu nuo to, kaip ją skaičiau. Žinojau, kad rašysiu šią apžvalgą. Kai rašau apžvalgas, tempas sustoja, ieškau priekabių, įsiskaitau. Taip šliaužiau per maždaug pirmuosius du skyrius, daug medžiagos prisirinkau.

Kapstydamasi po kiekvieną sakinį, žodį, prarasčiau skaitymo malonumą, todėl pabandžiau pajausti flow. Pavyko nuo 48 psl. (iš viso puslapių daug). Stojau tik ten, kur šį flow sujaukdavo kas nors nerangaus: neišpildyti sakiniai, keisti išsireiškimai, nutylėtos mintys. Tokių būta daug ir nedaug. Apie viską toliau.

Pirmieji skyriai

Pradžia ir iškart intriga! Veiksmas vyksta, problema įtraukia. Pokalbiai kol kas neįtikina, nenatūralūs. Man atrodo, redaktoriaus darbas išnarstyti sakinius – nerangius, perteklinius, kokie dažnai pasitaiko knygų pradžiose. Panašu, kad redaktoriui taip neatrodė. Dialogams priekaištų vėliau neturėsiu. Sakiniai irgi gulė sklandžia vorele. Pirmosios knygos sindromas išlindo (vos vos) tik pirmoje dalyje, todėl ties šiuo nesiplėsiu.

VIRSMAS

Koks yra pagrindinės veikėjos vidinis konfliktas? Kas ją stumia į priekį, motyvuoja nepasiduoti, išvykti (tarsi bet kokia kaina pabėgti)? Kelionė literatūroje virsmas. Apie ką Aistės virsmas galim tik spėti. Jo rekvizitus matome išorėje: nauja šukuosena, gyvenamoji vieta, draugai, nauji santykiai, užgimusi aistra, ir svarbiausia bene – naujos gyvybės pradžia. O kur pagrindinis virsmas – vidiniai išgyvenimai, emocijos, konfliktas? Šiuos Aistė pasilieka sau (jų nėra, jie nepažinti ar tiesiog paslėpti galim tik spėti).

Virsmas yra ir gimimas. Tačiau ir čia pokytis nutylėtas. Drįsčiau teigti, neįskaitomas net tarp eilučių. Įskaityti galėčiau nebent iš bendrojo išprusimo. Tačiau skaitydama knygas tikiuosi šį išprusimą praplėsti, pakeisti, atrasti naują jo požiūrio kampą. Reikia numanyti (bet nesu tuo tikra), kad tą požiūrio kampą pagrindinė veikėja patyrė, tačiau nusprendė jį pasilikti tik sau. O gaila. Patirtis nuostabi. Tiek gero duodanti. Ir man, ir Tau.

Tikėjimo atradimas. Drįsčiau spėti, kad visa ėjo į pagrindinį pokytį – tikėjimo Dievu atradimą. Tačiau ir čia nenueita giliau. Prisipažinsiu – šią knygą delsiau skaityti dėl religinio prieskonio (moralų, dogmų, pamokymų). Kita vertus – noras suprasti, kaip žmonės atranda tikėjimą, buvo tai, kodėl atsiversti knygą nekantravau. Su pirmuoju knygoje susidurti neteks. Antrasis… Kaip čia pasakius konstruktyviau? Neįtikino…? Nors nieko už “neįtikino” literatūroje tikriausiai nėra blogiau. Trūko konflikto, refleksijos, gylio. Keliaujam toliau.

GUSTAVAS

Istorijos pasakotoja slapukauja? Sąmoningai tai daro ar ne? Santykyje su pirmuoju vaikinu Gustavu, mano nuomone, nutylėta labiau nei virsme. Kita vertus, skyrybos irgi apie virsmą, galbūt turėjau apie jį rašyti praeitoje dalyje. Tačiau šį santykį noris pagvildenti labiau.

Pagrindinė veikėja su vaikinu Airijoje gyvena tris metus. Kaip rašoma knygoje, santykiai “ėjo link vestuvių”. Ar link šio gražaus virsmo ėjo Aistė? Džiaugdamasi nauja draugija, vakarėliais, šokiais, muzika, apie Gustavą dažnai pamiršta. Prisiminusi jį “net nusipurtė” rašoma knygoje.

Padėtis ne gerėja ir jam atvykus. Panašu, kad draugo buvimas Aistei nemalonus:

“… baudos kvitas. Negalėdama patikėti tokia nesėkme Aistė nuplėšė nuo stiklo lapelį ir isteriškai suinkštė. Matydamas iš pykčio paraudusias jos akis ir sugniaužtus kumščius, Gustavas ją apkabino, bandė guosti, kad tai niekis. Tuoj pat norėjosi ištrūkti iš jo glėbio. Jos kumščiai dar labiau susigniaužė, nagai skausmingai susmigo į odą.”

Čia Aistė, kurią lig tol matome besišypsančią ir susitvardančią net tada, kai jos nepriima į lėktuvą skristi į išsvajotąją Meksiką. Taip reaguoja į rekvizitą (vaikiną) ankstesniojo jos pasaulio, gyvenimo būdo – norisi jį sudraskyti. Kodėl, kas, kur, kaip? Knygoje autorė apsiriboja skurdžiomis užuominomis apie neaiškius jausmus šiam vyrui, numanomus charakterių, gyvenimo būdų skirtumus. Aplinkybės pasufleruoja, kad gal būta daugiau.

“Santykiai per atstumą labai sunkūs…” Aistės draugėms paaiškina Gustavas. “Bet, kad labai sunku ir tada, kai esam šalia”, – pagalvojo pati nesuprasdama, kas joje taip pasikeitė” taip rašoma apie Aistę. Kas joje pasikeitė lieka po uždanga ir skaitytojui.

Knygoje autorė Aistės refleksijų neatskleidžia (nors knyga biografinė, negaliu tapatinti autorės su pagrindine veikėja). Jeigu autorė jų ir neturi (neturėjo tuo metu, kai patyrė aprašomus įvykius), pagrindinei knygos veikėjai (kuri mano akimis jau nėra autorė) jie būtini.

“Gustavui išskridus Aistė pagaliau galėjo atsikvėpti ir pasijusti vėl laisva. Graužėsi dėl tokių savo jausmų, bet nepavyko savęs priversti jaustis kitaip” – kokių jausmų? Kaip kitaip? Dėl Aistės džiaugiamės, bet patys atsikvėpti negalim, einam prie kitų, smulkesnių, nutylėjimų.

Ko norėčiau paklausti pagrindinės veikėjos?

Kodėl kitų vyrų dėmesys ją skatina pasitempti? Nesistebėkit. Pažįstu daug moterų, ypač turinčių antrąsias puses, kurioms jis nemalonus. Man atrodo, tai puiki proga refleksijai, gyliui, bet autorė ja nepasinaudoja.

Intymūs santykiai su Gustavu. “…nusprendę turistavimą atidėti rytdienai greitai įsikūrė nakčiai. Aistė užmigo galbūt net greičiau, nei už lango nusileido saulė.” Kiek pamenu, čia pirmoji naktis (viena pirmųjų), vaikinui atvykus į Meksiką. Prieš tai būta užuominų apie laukiančią “aistringą” naktį. Norėjosi, kad nuo šios temos nebūtų pabėgta.

Šie pastebėjimai susiję su reiškiniu, kurį vadinu “neišnaudotomis galimybėmis” – tai situacijos, aplinkybės, kurios padeda atskleisti gylį, prasmę, pamatyti daugiau, pajausti tarp arba tiesiog pateikti smagios, įdomios informacijos. Tokių vietų buvo daugiau.

Dar keli neišnaudotų galimybių pavyzdžiai

Jautrus susitikimas oro uoste su sese. Aistė prisipažįsta, kad yra nėščia, pravirksta, nusiramina, pabaiga. Čia galėtume grįžti į Virsmo dalį. Autorė leido pro rakto skylutę akimirką dirstelėti, kas vyksta Aistės viduje. Ilgai nesitęsė, svarbiausią autorė paslėpė. Vėl gi, norisi tikėti gilesnis pasaulio, pokyčių apmąstymas įvyko, tiesiog Aistė jį pasiliko sau.

Malonus losjono po skutimosi aromatas. Tai yra kvapas, kuris katalizavo Aistę savo gyvenimą sujaukti iš esmės – m a l o n u s. Ar jūs sujauktumėte? Dėl malonaus losjono po skutimosi aromato? Aš ne. Jaukčiau dėl losjono po skutimosi aromato, kuris atsiduoda jūra, vandenynu, ugnikalniu, kviečia į nuotykį, žygdarbį, alsuoja karščiu, gyvybe arba priešingai visa griaunančia jėga, drąsa, atsiduoda iššūkiais, žada galimybes. Galbūt dvelkia mišku, medžiais – jeigu norisi ramybės, užuovėjos (spėju, Emilianas ne tas variantas).

Vakarėlis. “Namo šeimininkas užsakė užkandžių ir gėrimų. (...) po kelių valandėlių pokalbių, maudymosi ir užkandžių iš namo vidaus išlindo mergina”. Kitas kartas: “nusipirko gėrimų prie baro.” Galimybės, kuriomis galime pasinaudoti, nebūtinai apie gylį ir prasmę. Kaip šiuo atveju – užkandžiai, gėrimai.

Jeigu juos Aistė degustuotų Gargžduose, nemačiusi galėčiau įsivaizduoti, kokie skoniai ant stalo yra. Bet čia gi Meksika: saulė, muzika, vakarėlis, seksas. Noriu ne tik girdėti, matyti, bet ir jausti, ragauti kartu su Aiste. Noriu burbuliukų burnoje. Ir taip, tai yra apie rodymą, o ne sakymą! Ir taip, knygoje autorei tai puikiai pavyksta! Ir taip, visada yra, kur pasitempti.

Parodyk, ne pasakyk!

Ši taisyklė eina išvien su detalėmis. Vien parodyti negana. Jeigu norime rodyti įtikinamai, turime tai daryti detaliai (detalumas nelygu smulkmeniškumo, šitam dar gi svarbus kontekstas). Čia kaip trynys su baltymu. Galime juos atskirti, bet kiaušiniu vadinti negalėsime. Tai kur to trynio / baltymo man pritrūko:

• Nieko nematantis žvilgsnis – koks žvilgsnis?

• Aiškiai neapsidžiaugė – o kaip pasijautė?

• Diena lietinga ir pilkai niūri – kaip ji atrodė?

• Gero veido, jaunas ir visai išvaizdus pareigūnas – tai kaip jis atrodė?

• Kažkoks egzotinis – ką reiškia egzotiškumas?

• Girdėjosi muzika bei žmonių balsai – kokia muzika, balsai?

• Patiko jo linksmumas, valiūkiškumas – iškart matau kūliais besiverčiančias savo dukras.

• Stovėjo prieš drauges sutrikusi – kaip atrodo sutrikimas?

• Buvo pagiringa – ką reiškia būti pagiringai?

• Graži ilgaplaukė moteris – ??

Šiuos klasikinius NErodymo pavyzdžius drąsiai galėčiau naudoti knygos “Malonumas rašyti. Kaip rašyti lengvai ir įdomiai” pratimuose. Deja. Ji jau parašyta. Ten prigalvota ne ką prastesnių. Praktikos dėlei tokius pavyzdžius siūlau išskleisti ir... parodyti.

Knygos pirkti neagituoju, nes ji apie praktiką, darymą, mokymąsi, žinių įtvirtinimą. Daugeliui tai nepatinka, papildomas darbas, laiko gaišimas. Tikisi – gausis natūraliai. Dažniausiai nesigauna. Tikriausiai nėra rašytojo, kuris negirdėjo “parodyk, ne pasakyk” taisyklės. Tačiau retas kuris ją išpildo puikiai (savęs iš šio būrio neišskiriu). Todėl pirmiausia siūlau “apdirbti” bent šiuos NErodymus. Jeigu po to norėsis daugiau, knygoje pratimų apsčiai.

Apibendrintai

Pradžioje pasakojimas priminė įvykių dokumentavimą, bandant kažko nepraleisti (primena neseniai skaitytą K. Puidos “Magnus Dux” – pirmasis sakinys, kontekstas taip įtraukia, kad nesunku “pralaukti” ir dokumentinius epizodus). Greitai iš to išeita. Deja, neišeita iš pasakojimo apie pasakojimą. Trūkstu (kol kas) žodžių paaiškinti šį reiškinį. Primena jausmą, kai draugė pasakoja istoriją, su detalėmis, galbūt labai išraiškingai, bet jauti, kad tu ne tame, kad tai istorija apie istoriją. Primena atpasakojimą. Tačiau įsitraukti netrukdė.

Kartais į kitą istoriją neįtraukia net puikiausiai techniškai išpildyti tekstai. Ši knyga priešingai – nepaleido net ir su trūkumais, perskaičiau keliais atsikvėpimais, veik neatsitraukdama. Nes svarbu ne atskiri nuklydimai, o jų visuma. Ir šią visumą užpildė aiški kūrinio struktūra, trumpi, sklandūs sakiniai, ritmiškas įvykių pateikimas, tempo suvaldymas, pasikartojančių sakinių, minčių, prieštaravimų pasakojime nebuvimas. Nuoširdumas irgi ne paskutinis veiksnys.

Tik rašydamas knygą supranti, kaip sunku visų šių klaidų išvengti. Daug skaitydamas matai, kaip tai sugadina net įmantriausius rodymus, giliausias mintis. Tad 10 balų autorei už suvaldytą tekstą, jo mintį, eigą, kuri kompensavo visus "gylio" trūkumus. Išskyrus vieną.

Ech… Asmeniškumai

“Kiarai prisimergino pusbrolis Antonio (visi jį vadino Toniu), ne itin išvaizdus, stambesnis, šiek tiek į Rodrigą panašus vyrukas.”

“Labiausiai atsipalaidavusi atrodė Kiara. Nuo atvykimo į Meksiką ji buvo numetusi nemažai svorio, ir aplinkiniai tai pastebėjo.”

“Suknelė išryškino nuostabią figūrą. Reta penkiasdešimtmetė, pagimdžiusi keturis vaikus, galėtų pasidžiaugti tokia figūra.”

“Ervina. Gal dėl aptemptų džinsų atrodė dar stambesnė nei anksčiau.”

“Teisingai. Reikėtų eiti pasivaikščioti. Pasportuoti. Visi suapvalėsim nejudėdami, – Andrius plekštelėjo sau per pilvą. Paskutiniu metu išties jautėsi aptekęs riebalais.”

IR “GERIAUSIAS”:

“– Prisimeni, kai per Jūros šventę buvom spektaklyje apie Jūratę ir Kastytį?

– Jūratę, kuri už vargšą Kastytį dvigubai daugiau svėrė. Kaip galėčiau pamiršti?

– Tikriausiai ją sapnuoji, – šaipėsi Aistė švytinčiomis akimis.

– Na, storulės man niekada nepatiko, jeigu ką.

– Gerai, gerai, galėsim paieškoti spektaklio su lieknesne pagrindine aktore.”

Iš tikro labai pavargau rašyti (tiesiogine prasme). Ir kovoti su šiais vėjo malūnais labai pavargau. Todėl palieku šitai tiesiog. Pavyzdžiams, kaip rašyti nereikia. Nes:

• Stambus kūno sudėjimas neturėtų būti priešpastatomas jo grožiui.

• Kūno išvaizda, pokyčiai neturėtų būti siejami su asmeninėmis savybėmis.

• Stambus penkiasdešimtmetės kūnas nėra liekno penkiasdešimtmetės kūno antagonistas.

• Kito žmogaus kūno tikri ar įsivaizduojami pokyčiai apskritai turėtų būti nekomentuojami.

• Savo kūno, santykio su juo problemas žmogus turėtų spręsti pats, kitiems žmonėms leidžiant būti, taip, kaip jiems norisi būti (be komentarų).

• Paskutinio epizodo net nekomentuoju.

Tiesiog NE. Tokių dalykų šiuolaikinėse knygose neturi būti. Niekur neturi būti. Net mintyse, pageidautina. Bet ten jau kaip nors.

Ir taip – čia mano asmeniškumai, kurie kyla iš valgymo sutrikimų patirties. Man atrodo, kad taip rašyti / galvoti gali tik žmonės, kurie nėra susidūrę su kūno vaizdo ar valgymo iššūkiais. Tai didžiulė ne knygos autorės, o visuomenės problema – nesupratimas, apie ką yra valgymo sutrikimai, ir kaip juos veikia tokios žinutės viešojoje erdvėje. Knyga ir yra viešoji erdvė.

Valgymo sutrikimai yra psichikos liga, kuria sergant mirtingumas didžiausias. Dažniausiai pasitaikanti mirties priežastis – savižudybė. Valgymo sutrikimais daugiausiai suserga paaugliai. Ar žinot, kokia viena pagrindinių paauglių mirties priežasčių? Savižudybės.

Augant šia psichikos liga sergančių žmonių skaičiui, bet kokio pobūdžio komentarai apie žmonių kūnus prilygsta tokių žodžių kaip “negras”, “daunas”, “invalidas” vartojimui. Tačiau šių nevartojam iš mandagumo. Vengti kūno komentavimo temos reikėtų siekiant apsaugoti vaikus. Todėl šią knygą įtraukčiau į paaugliams nerekomenduotinų sąrašą, ją besirenkantiems suaugusiems palikčiau perpsėjimą – trigger warning: body shaming!

Visame kame svarbiausia švietimas. Supratimas, apie ką yra valgymo sutrikimai, kas juos įtakoja, kaip jaučiasi valgymo sutrikimais sergantis žmogus. Internete galybė informacijos apie tai. Kaip visuomenė esame subrendę etapui, kuriame negalime nežinoti, turime domėtis. Knyga "Kai maistas tampa mirtinu priešu" tikrai padės šį reiškinį suprasti geriau.