Likvidi meilė Saukos "Kambaryje"

Ištrauka iš mano rašto darbo apie Zigmunto Baumano (Zygmunt Bauman) likvidžią meilę vartotojiškoje visuomenėje ir jos atspindžius Mykolo Saukos "Kambaryje" – nematau prasmės kelti viso darbo (kam aktualu, galiu pasidalinti asmeniškai), o ši dalis svarbi tiek, kiek gali būti trumpa "Kambario" apžvalga:

"(...)

Bandymus kurti likvidžius santykius Z. Baumanas prilygina apsipirkimui ir prekių vartojimui. Meilė šiuolaikinėje visuomenėje traktuojama kaip prekė, kurią suvartoti pageidautina daug apie tai nemąstant, pasiduodant impulsui ir kuo greičiau. Santykiai tarsi akcijos, kurias priodiškai tenka permąstyti ir įvertinti pasilikti jas ar ne, naudinga tęsti toliau ar gal geriau sustoti, dėl to santykiai tarp žmonių gali asocijuotis su daugybe galvos skausmų ir nežinia. Vartotojiškų santykių logika: kuo mažiau investuoji, tuo saugesnis jautiesi patirdamas savo emocijų svyravimus ateityje.

Būtent tokių, likvidžių, santykių atspindį galima pastebėti M. Saukos „Kambaryje“. Pagrindinis romano veikėjas – skulptorius Mykolas santykiuose su moterimis toliau geismo etapo, rodos, nė neketina žengti. 31-erių jaunuolis savo nuobodžią ir vienišą kasdienybę bando praskaidrinti, leisdamas dienas Tinderyje ir kitose pažinčių programėlese, su tikslu... Tikslas, tiesa, iki galo neaiškus, greičiausiai sunkiai nutuokiamas ir pačiam knygos veikėjui. Telieka spėlioti. Patirti vienos nakties nuotykių, malonumo? Pasitenkinimo? Kurti ryšį? Bendrauti?

Oficiali Mykolo versija: „Tai – mano meninis tyrimas. Tai – mano būdas patirti gyvenimą, šiaip jau palaidotą akmens, medžio ir putoplasto dulkėse. Viskas mano dirbtuvėje primena apie mirtį (...) Pasimatymai yra būdas prisiminti, kad, be tanato, esama dar ir eroso.“ Tačiau viena nuo kito yra neatsiejama. Kaip teigia Z. Baumanas, „Erosą užvaldo Tanato šmėkla, kurios negalima išvaryti jokiomis magiškomis giesmėmis. (...) Erosas negali būti ištikimas sau švelniai nepalytėdamas ir kartu nerizikuodamas suspausti.“ Todėl tikėdamasis tik pirmojo elemento ir vengdamas antrojo, Mykolas dažniau suranda ne erosą, o nusivylimą.

Mykolo kasdienybė – skulptoriaus darbas, kūryba, kurią paįvairina moterų kortelių svaipinimas Tinderyje. Kai atsiranda nauja simpatija arba kas nors parašo, ši pažinčių programėlė jam sukelia laimės antplūdį, ir nuvilia, kai ant Mykolo paspaudžiamas mygtukas „ištrinti“. Iš pažiūros Mykolo standartai merginoms nėra aukšti, svarbiausia, kad jos atrašytų, panorėtų susitikti – tiek gana, kad Mykolas patirtų bent jau momentinį džiaugsmą. Daug momentinių džiaugsmų. Nes Mykolo pasimatymas su viena ir ta pačia mergina dažniausiai būna pirmas ir paskutinis.

Išsigelbėjimo kiekybėje ieškoma, kai nepasiekiama kokybė, teigia Z. Baumanas. Akivaizdu, kad Mykolas kokybės siekti ir neketina – renkasi dažniausiai jaunesnes, komplikuotas, neaiškių tikslų turinčias merginas, su kuriomis, akivaizdu nuo pat pradžių, susikalbėti nepavyks. Ir nepavyksta. Atrodo, kad nieko kito jis ir nesiekia. Tokią situaciją galima būtų paaiškinti Z. Baumano žodžiais: „Visuomet yra daugiau ryšių, negu galima pasinaudoti, ir nebaisiai svarbu, kiek iš jų pasirodė trapūs ir trūkinėjantys. Kiekvienas ryšys gali būti trumpalaikis, bet jų perteklius neįveikiamas.“ Panašu, kad Mykolo tikslas yra ne vienas konkretus ryšys, o jų perteklius, kuris leidžia jaustis nepažeidžiamam.

Retai, bet romane nutinka, kad Mykolas su tomis pačiomis merginomis susitinka dar kelis kartus. Netgi imituoja kažką panašaus į draugystę. Su ką tik mokyklą baigusia Fausta ryšį Mykolas tęsia bent kelias savaites. Neatbaido net Faustos pareiškimas pačioje pradžioje, kad ji visai norėtų vaiko. Netrukus sužinojęs, kad Fausta laukiasi, Mykolas išsigąsta. Z. Baumanas teigia, kad vaikas „gali būti „tiltu“ į kažką patvaresnio“. O kažkas patvaresnio likdvidžios modernybės žmogų tiesiog baugina. Ypač nežinant, kas laukia kitoje tilto pusėje. O jeigu ten nieko nėra? Tašką šioje trumpoje likvidžių santykių istorijoje padeda žinia, kad nėštumo aliarmas buvo klaidingas. Mykolas čia pripažįsta: „aš nenoriu kurti santykių“. O ko tada nori Mykolas?

Iš virtualios erdvės į realybę pažintį Mykolas perkelia siekdamas intymių santykių. Atvirai apie tai romane nėra kalbama, tačiau akylesnis skaitytojas kaipmat pastebės, kad vienišumo problemą Mykolas sprendžia būtent šiuo būdu. Z. Baumanas teigia, kad homo sexualis tiesiog „geidžia „saugaus“ sekso“. Seksualią sąjungą Z. Baumanas sieja su neišsipildžiusiais troškimais, nusivylimu meile, baime likti vienam ar būti įskaudintam, veidmanyste ir kalte. Jai priešpastatomas artumas, džiaugsmas, švelnumas, prisirišimas ir išdidumas, siejami su tradicine sąjunga. „Homo sexualis pasmerktas nuolatos būti nevisavertis ir nepatenkintas (...)“ teigia Z. Baumanas. Būtent toks atrodo ir Mykolas – vienišas, kenčiantis, ieškantis nežinia ko, greičiausiai nieko ir nerasiantis.

Z. Baumano likvizdžios meilės teorija ir M. Saukos „Kambarys“ atskleidžia bendrą šiuolaikinio žmogaus santykio būseną, kuriai būdingas artumo siekis kartu vengiant ilgalaikių įsipareigojimų. Santykių kūrimas modernioje visuomenėje vis labiau priklauso nuo individualaus pasirinkimo, emocinio saugumo paieškos ir baimės įsipareigoti. M. Saukos romane vaizduojami Mykolo tarpasmeniniai ryšiai atliepia Z. Baumano aprašytą likvidžios modernybės logiką, kurioje artumas siejamas su laikinu pasitenkinimu, o ilgalaikiai santykiai suvokiami kaip rizika. Mykolo pasirinkimai, jo baimė susisaistyti ir nulolatinis balansavimas tarp geismo ir artumo atspindi ne individualią jo poziciją, o visos modernios visuomenės meilės, santykių ir ryšių likvidumą."