Kūrybinio rašymo studijos

“Prieš tapdami menininkais, mes būname amatininkais" teigia mąstytojas, filosofas Henri Bergson veikale “Kūrybinė evoliucija”. Keista girdėti, kad dar lig šiol sakoma, jog rašymo mokama (gimstama mokant rašyti) arba ne; duota nuo Dievo, o jeigu ne… Patys suprantate.

Į šią diskusiją nesileidžiu, nors emocijas tema sukelia. Paliekant jas nuošaly, JAV turi stiprias kūrybinio rašymo tradicijas, kurių ištakos siekia 1936 metus, kada buvo įkurta Ajovos universiteto kūrybinio rašymo programa, kuri šiandien laikoma viena iš seniausių ir įtakingiausių mokymosi programų. JAV kūrybinis rašymas šiandien laikomas akademine disciplina, daugelyje universitetų siūlomos kūrybinio rašymo bakalauro ir magistro studijos, kuriose mokoma rašymo technikos, literatūros analizės, istorijos pasakojimo meno, veikėjų kūrimo ir redagavimo įgūdžių. Stiprias kūrybinio rašymo tradicijas taip pat turi Australija ir Naujoji Zelandija.

Kūrybinis rašymas kaip mokymosi disciplina į Europą atkeliavo kiek vėleliau ir vystėsi nevienodai. Pirmiausia jo populiarumas ėmė augti Jugtinėje Karalystėje, kurioje imtos sparčiai kurti įvairios kūrybinio rašymo programos. Jų pavyzdžiu ilgainiui pasekė ir kitos šalys.

Tadam, kūrybinio rašymo tradicija atkeliauja (ok, atkeliavusi jau kurį laiką) ir į Lietuvą! Kūrybinio rašymo kultūra, pradžioje puoselėjama tik įvairiuose literatūros būreliuose, perduodama iš lūpų į lūpas, materializavosi ir dar 2004 metais įgijo studijų formą (pradžioje kūrybinio rašymo kursas buvo įtrauktas į VU lituanistikos ir literatūros studijų programas, o ne kaip atskira discipilna, vėliau jis buvo pirpažintas kaip savarankiškas studijų dalykas).

Tadam tadam, šiandien jis dėstomas universitetuose (VU ir VDU kaip pagrindinis ar pasirenkamas dalykas, priklausomai nuo universiteto ir (ar) studijų formos - naujienų neseku, galbūt šios studijos jau pradėtos kultivuoti ir kituose universitetuose). Jau nekalbu apie gausius privačių asmenų inicijuotus kūrybinio rašymo užsiėmimus - paskaitas, dirbtuves, mokymus, seminarus ir visokias kitokias iniciatyvas.

Tadam tadam tadam, pagaliau ir aš esu šios tradicijos dalimi! Kūrybinio rašymo studijas Lietuvoje vs. užsienyje rinkausi trejus metus. Neturėtų stebinti, omeny turint tai, kad studijos užtrunka metus ar kelis, pareikalauja laiko ir finansinių resursų, o aš motirškaitė aktyvi - su vyru, vaikais, gyvūnais, darbais, įvairiausiais kūrybiniais projektais, polėkiais ir šiokiu tokiu laisvalaikiu.

Įvertinusi visus “už” ir “prieš”, kurių buvo galybė, nusprendžiau rinktis studijas Lietuvoje - VU Kauno fakultete įgyti dar vieną magistrą (prisipažinsiu, man smagu pabrėžti “dar vieną”, apeliuojant į tai, kad šįkart mokausi “iš idėjos”, o ne dėl to, kad “taip reikia”) išdidžiu ir be galo širdžiai mielu ir artimu pavadinimu “Lietuvių literatūra ir kūrybinis rašymas”.

Šis tekstas turėjo trumpai nupasakoti mano ilgai trukusią kelionę į kūrybinio rašymo studijas (į save, į svajonę - kaip pavadinsi, nepagadinsi), bet supratau, kad tie niuansai įdomūs, ypatingi ir aktualūs tik man. Detalėmis nevarginsiu, jeigu kas domitės, parašykite asmeniškai, tikrai pakomentuosiu, pasidalinsiu informacija, aktualijomis ir patirtimi, įgyta šiame procese.

O kol kas - šios studijos yra vienas geriausių mano sprendimų (po santuokos sudarymo, vaikų atėjimo į šį pasaulį, išėjimo iš teisinio darbo, atėjimo į rašymą). Esu laive, kuris dar nežinau, kur plaukia, bet jaučiu, kad jo linkmė teisinga, o ten kur nuplauksiu, bus šilta ir visada švies saulė. Po palme gurkšnosiu kokteilį, ir siųsiu jums knygų kritikas, recenzijas, redaguosiu jūsų rankraščius, bandysiu kurpti savuosius. Savieji - didžiausias išbandymas.

Šiek tiek studijų pradžios. Dar tik antra savaitė, bet jau dabar jaučiu, kad esu ten, kur turiu būti, kur turėjau būti jau gerokai anksčiau. Kartais pasvarstau - kaip gaila, kad tiek daug laiko praradau, kol čia atsiradau. Kita vertus… Kai prisimenu save anuomet… Ir tuos kokteilius - ne saule ir šiluma alsuojančioje, o ugnies, žaibų ir tornadų alinamoje žemėje… Atvirai pasakius, manau, kad nieko doro iš ten nebūtų jūsų pasiekę. Jeigu išvis kas nors būtų atkeliavę…

Dar iki studijų kūrybinio rašymo mokiausi klausydamasi prieinamų užsienio lektorių paskaitų - pykau, kodėl tokių dalykų, kuriuos girdėdavau ten, nemokoma Lietuvoje. Pasirodo, dar ir kaip mokoma: Meninės kūrybos fenomenologija, Literatūros stilistika, Retorikos tradicija Lietuvos literatūroje, Epochos pasaulėvaizdis literatūroje, Kūrybinio rašymo dirbtuvės: naratyvai ir poetika - dalykai, kurių mokysiuosi (jau mokausi) šiais metais. Vėliau prisidės dar įvairesnių.

Kaip viskas nauja! Kaip viskas įdomu! Aktualu! Vertinga! O kokios nuostabios dėstytojos! Prisipažinsiu, patyriau šoką, kai po MRU teisinio aparato konvejerinės varžtukų gamybos mašinos patekau į šių filologių, filosofių, literačių (iš tikro, nespėjau pasidomėti, kaip jos vadinasi, sužinosiu eigoje) rankas - mažos grupelės, betarpiškas bendravimas (pasirodo, įmanomas net ir mokantis nuotoliu), nuo pirmų paskaitų kuriamas ryšys su studentu, ne su kaip mašynkos sraigteliu, o kaip su bendraminčiu, kaip su sau lygiu.

Ne viskas rožėmis klota… Skaitymo daug. Rašymo daug. Aprėpti norisi daugiau nei užduota, asmeniniai kūrybiniai projektai sustojo, nebežinau netgi ar juos tęsti. Kai kasdien sužinai tiek daug, viskas, kas sukurta lig šiol, atrodo nieko verta…

1. Kursas “Rašyti lengvai ir įdomiai”;

2. Kūrybinio rašymo dirbtuvės pradedantiesiems;

3. Pradedančiojo rašytojo vadovas.

Visi trys projektai pilnai parengti, telikę juos į atitinkamas sistemas įkelti, nekyla jau kuris laikas ranka tai padaryti. Juk dar ir to, ir ano galėčiau pridėti, o kiek dar to ir ano atsiras po metų kitų… Ar verta? Ar geriau palaukti? Tokios ir panašios mintys neduoda ramybės. Atsakymo kol kas neturiu. Kaip manote jūs?