Kaip man PAVYKO užbaigti knygą: 2/2

Nauja diena – nauja pradžia. Sekmadienį pailsėjusi, grįžtu prie knygos rašymo. Ir rašymo apie knygos rašymą. Šis kol kas įtraukia labiau, juolab, leidžiu tai sau dienoraščio forma. Reiškia per daug ne(ap)mąstant, čia ir dabar užfiksuojant ateinančias mintis.

8 DIENA

Anksti ryte prižadina neaišku per kokį plyšį prasibrovusi musė. Ruošias lyti, todėl gelia skaudžiai. Patikrinu laiką – 6 am. Nieko gero, turint omeny, kad miegoti nuėjau gerokai po vidurnakčio. Nuotaikos nėra ir taip, todėl rašymu nutariu jos papildomai negadinti.

Pasiimu Proustą, skaitau trečią “Prarasto laiko beieškant” dalį. Pirmųjų dviejų būta kankinančių, ši suteikia atgaivos, nuramina, užliūliuoja. Randas jėgų pasportuoti. Po treniruotės ir rašymui ūpas užkyla. Pradedu nuo maloniosios dalies: rašymo apie rašymą.

Keliauju į knygą. Valandėlė, kita. Ir dar vienas skyrius yra. Šį kartą tikrai būsiąs tūkstantis žodžių. Nors ne jų skaičius svarbiausia, ane? O kas svarbiausia? Apie tai nesiliauju mąstyti nuolat, bet mano apmąstymams čia ne vieta – srautas apie knygos baigimo procesą.

Kiekvieną skyrių pradedu nuo ankstesniojo skaitymo. Patinka – stebiuosi, kaip šauniai čia parašiau, mėgaujuosi tekstu. Nesiliauju galvoti, kad man vienai ir tebus įdomu. Kartais atrodo, kad gyvenam laikotarpiu, kai faini esam tik patys sau. O gal taip buvo visada?

Šiandien rašėsi visai lengvai. Iš dalies todėl, kad pavyko save įtikinti, jog iš nevilties ir bumbėjimo gero nieko nebus. Ieškau rašymo malonumo, apie kurį dažnai kalbu. Šiandien bent mažumėlei jį randu. Visa yra požiūrio dalykas – pasakytų išminčiai. Biškutį tuo tikiu.

9 DIENA

Pirma mintis – šiandienos rytas vėl ne kūrybai išaušo. Bet o kodėl ne? Kūrybos in general ieškau kasdienybėje, randu ją buityje, savyje, vaikuose, detalėse. Kūryba man yra kurti – puoselėti – save. Laikas su vaikais, siekiant ugdyti jų kūrybinius polėkius – pati ta kūryba.

Atlikusi visa tai, laiko randu ir kūrybiniam poilsiui, kavos gėrimo ceremonijai. Pagaliau – trauktis jau nebėr kur – metas grįžti prie knygos. Et, dar ne metas. Neatrašiau laiškų, nesuvedžiau išlaidų, nesutvarkiau sąskaitų. Turiu dar kur nusimuilinti, tad grįšiu netrukus.

Administracija sutvarkyta, laikas kavutei. Grįšiu po minutės. Ilgai netempsiu, skambino iš Portugalijos močiutė (mano mama, bet kai turi anūkų, tampi močiute) sakė labai gera, šilta, vandenyne murkdos, austres valgo, šampaniuku užsigeria, siunčia linkėjimus.

Bet Lietuvoj lyja – mūsų kaime praktiškai ištisai – tai liepė svogūnus išrauti, kad nesupūtų, būt gerai ir bulves pradėti. Trečiąjį aukštąjį studijuoju, nes mane traukia teorijos, aukštesnės materijos, knygos, o ne po žemę su savo prancūzišku manikiūru knistis. Bet. Okei.

Visi atidėliojimai pasibaigia, kai pasikeitus aplinkybėms, supranti, kad parašyti skyrių liko 43 min. Nors greitojo rašymo metodas, mano nuomone, nėra pats sklandžiausias, kūrybiškiausias ir labiausiai įkvepiantis, bet tik tai jis padeda pabėgti nuo griežtojo savikritiko. O nuo šio pabėgti kartais svarbiau, nei demonstruoti savo kūrybiškumą.

Laikas visagalys – kaip dainavo Noreika su Luku. Adrenalino apimta sudėlioju pagrindinius knygos štrichus, išsigryninu svarbiausią jos mintį, kurią atskleisiu paskutiniame skyriuje. Oi kaip įdomu. Man pačiai. Ir smalsu, ir baugu kartu, ar susidomės skaitytojas?

Yra kūrėjų, teigiančių, kad knygas esą jie rašo sau. Jeigu būčiau iš jų, tai knygą sau ir pasilikčiau. Aš rašau žmonėms. Nebedaug liko. 3 dienos – 2 skyriai ir epilogas.

10 DIENA

Kavutės, pietukai, užkandukai, su visais pabendrauta, knygos suskaitytos, poustukai internetuose surašyti, grįžtu į rašymą. Vis dar atidėlioju, bet jau lengviau – žinau, kad baigsiu. Beveik numanau, kuo ir kaip.

Jaukinuosi mintį, kad potencialo turiu daugiau, nei galiu išspausti šiuo metu. Ir jam ateis laikas. Kažkada. TĄ istoriją parašysiu, bet greičiausiai ne šioje knygoje. Jaučiu, kad tai repeticija. Prieš kažką didesnio, laukiančio ateityje. Einu atlikt repeticijos.

Pakeliui bandysiu dealinti su įsismarkavusiu savo perfekcionistu. Nuo jo siautėjimo man užgniaužia kvapą, nuoširdžiai, norisi paverkt. Pakaukt, jeigu tiksliau. Bet laiko tam nėr, laukia knyga, buitis, vaikai, mankšta.

11 DIENA

Einant 100 km (panašiai būna ir bėgant ilgus atstumus, irkluojant, kažką kito ilgą laiką atliekant) yra labai sunku, ir atrodo nenueisi, ir klausi savęs kodėl eini, ir ieškai priežasčių nebeeiti. Bet eini. Ir tuo momentu, kai jauti, kad nugriūsi ir nebeatsikelsi, tu pamatai finišą.

Ir tada niekas nebesvarbu – nei skausmas kojoje, nei nuovargis, nei pritrintos pūslės – tu pasileidi į jį. Atrodo nebeeini, tave neša – žinojimas “aš tai padariau”. Tada nutinka ašaros. Džiaugsmo. Ir žinai, kad pasimirš greitai tie visi trasoje ištarti “daugiau niekada”...

Finišo dar nekirtau, bet jau matau jį. Ir norisi kuo greičiau jį pasiekti, nepaisant nuovargio ir visų “kokia aš niekam tikusi rašytoja”. Bet pirmiausia einu kavytės 🙂

12 DIENA

Epilogas. Kurio niekaip negaliu pradėti. Užbaigti. Einu to padaryti. Padariau.

Šiam projektui suplanavau dvi savaites. Liko dar kelios dienos. Per jas skaitysiu knygą iš naujo, kad viską iki detalių prisiminčiau, tada pamirščiau, ir grįžčiau po kelių mėnesių skaityti iš naujo. Pažadu sau, kad perrašymų nebebus. Tik tyras kalbos ir turinio redagavimas.

Sėkmės man. Ir Jums, rašantiems savo knygas!