Kai žodžiai tapo paveikslus: ekfrazė

Ar žinai, kas yra ekfrazė? Nesijaudink, aš irgi daug dalykų studijuodama (Lietuvių literatūra ir kūrybinis rašymas) išgirstu pirmą kartą.

Ekfrazė - poetinis, literatūrinis kūrinys ar jo fragmentas, kuriame aprašomas paveikslas, skulptūra arba architektūrinis kūrinys. Ekfrazių esti įvairių rūšių, kurių žinoti nebūtina.

Bet verta įsiminti, kad atkurdami vaizdinį teskte, galime suteikti jam ypatingą emocinę, simbolinę ar filsofinę prasmę, užmegzti dialogą tarp skirtingų meno rūšių, leisti patirti skaitytojui meno kūrinį, net jo gyvai nemačius. Visai kitaip - su atida, jautrumu, dėmesingai - kūrinį patiriame ir patys.

Kai dėstytoja (Lietuvių literatūros kontekstai: komparatyvistika) leido baigiamajam darbui atlikti kūrybinę užduotį - sukurti ekfrazę - sunerimau. Dar vieno akademinio darbo rašyti nesinorėjo, tačiau kūrybai mano galva, nustekenta nesibaigančių darbų, studijų ir atsiskaitymų rutinos, buvo tiesiog tuščia. Bene pirmą kartą patyriau, ką reiškia neturėti, ką pasakyti.

Ne kaip, o ką. Nes "kaip rašyti" etapą jau praėjau - pasakoju apie jį knygoje "Malonumas rašyti. Kaip rašyti lengvai ir įdomiai."

Kelias dienas praleidus paieškose, žiūrinėjant meno kūrinių reprodukcijas, ieškant meno apraiškų savo kasdienybėje, gamtoje, ėmė kaltis pirmieji daigai. Galiausiai, pražydo baigiamojo darbo ekfrazė, kuri didžiausiam mano džiaugsmui, buvo įvertinta aukščiausiu balu. Dalinuosi ja ir čia. Galbūt įkvėps ką išbandyti sujungti įvairias meno formas kūryboje.

PASKUTINIS VINCENTO LAIŠKAS

Ekfrazė: Vincento van Gogho pasaulėvaizdžio interpretacija

Ponai ir ponios!

Pagarbiai sveikinu Jus, kas bebūtumėt!

Jeigu skaitote šį laišką, greičiausiai žinote, kas aš toks. Tačiau etiketas reikalauja prisistatyti: Vincas! Taip į mane kreipiasi draugai, tingiai darkydami mano pilnąjį vardą – Vincentas! Užkariautojas! Vincentas Užkariautojas! Norėčiau, kad mane visi vadintų būtent taip. Tačiau nieko aš neužkariavau. Net ir kare nedalyvavau. Nuolat pralaimiu savo asmeninį karą su savimi, kokis čia dar kariautojas... Mama lig šiol, nors esu jau (net) 37-erių, kreipiasi į mane Vinciuku, arba Vinceliu. Nepadeda prašymai nekviesti taip bent prie draugų. Ne iš meilės (arba iš savotiškos meilės) tai daro. Ji mėgsta piešti, gėles – tuo viskas apie ją pasakyta. Mano tėtis tesikreipdavo „Tu“, arba „Ei, tu...“ Ei Tu, padaryk man vietos prie Išganytojo – aš greit pas Jumi ateisiu! Šūkteliu jam balsu. Padarys jis mat… Jaučiu, kaip šypsos į ūsą. Laukia paleisti į nuganytųjų bandas. Jau greit... jau greit...

Kai nepiešiu, rašau laiškus. Daugiausia broliui – vieninteliam, kuris, tikiu (noriu tikėti) juos teskaito. Prieš savaitę išsiunčiau voką, kuriame pavyko sutalpinti visą savo realybę – nedidelį kambarį, kuriame stovi paprasti baldai, esama kitų neįmantrių daiktų: medinė lova, keletas drabužių už jos, paveikslų virš, dvi kėdės, stalelis, veidrodis aukštėliau, greta rankšluostis, pakabintas ant vinies sienoje. Pastaroji blyškiai violetinė. Grindys – raudonų plytelių. Lova ir kėdės – šviežio sviesto geltonumo, paklodės ir pagalvės – ryškiai citrininės žalios, antklodė – skaisčiai raudona. Langas – žalias, tualetinis stalelis – oranžinis, praustuvas – mėlynas, durys – alyvinės.[1] Spalvų gama man svarbi. Jos turi sukelti ramybės ir tylos jausmą. Bet žinot ką? Jaučiu, kad taip nėra. Jos nuolat ir nuolat rėkia, grasina, ginčijasi, provokuoja mane...

Kūriau tarytum užuovėją nuo slegiančių savo juodos atspalvių, o sukūriau? Vėją? Nevaldomą viesulą! Niokojantį aplink ir manyje... O mano mielosios, juodosios, atleiskit, kur jūs... Nieko nebematyti per šias akiplėšas akinančias.

Jeigu reikėtų rinktis vos vieną baldelį, daiktelį, kurį pasiimti iš degančio namo, be abejonės tai būtų stalelis. Iš pažiūros neįmantrus, skirtas daugiausia kasryt, -vakar bandyti nuprausti savo priplėkusią neviltį, kaltę ir negandas. Kartais ant jo stovinčius vandenis ir prausiklius pakeičia dažų vamzdeliai, teptukai, stikliniai terpentino indeliai, medinės plokštės, kartonas ar drobės ritiniai. Piešdamas jaučiuosi kiek Užkariautojas. Keliais rankų mostais pavyksta sustabdyti – bent akimirkai! – bėgantį laiką, kad užkariaučiau (išsaugočiau) jį ateičiai, amžinybei. Dabarčiai mano mostų niekam nereikia...

Kitais kartais, kaip šiuokart, ant stalo nugula popierius, plunksnos, rašaliniai pieštukai. Ir aš! Nukariautasis Vincas, Vinciukas – bejėgiškai, puse savo kūno užgulęs šį mažą daiktą, atlaikantį mane, abejones ir šėlstančią audrą. Toks mažas, o toks galingas! Staliukas. Neleisti sudegti! Verčiau jau sudegint mane... Neverta teptis rankas. Sudegsiu ir pats.

O dar kitais kartais, kaip kad nutiko šįvakar, per stalą veržias žalių, geltonai raudonų obuolių lava. Obuolių, kurių prisirenku neprižiūrimuose miesto laukinių obelų soduose. Niekas ir nepastebi, nepasigenda, jei prisipildau kokią nedidelę suklypusią pintinaitę. Ant stalo ją grakščiai paverčiu šonu, imituodamas iš jos riedančius paskirus obuolius, viliojančius paragauti. Sutaupęs atliekamą franką, paserviruoju geresnio sauso Bordeaux vyno butelaitį. Deja, nespėjęs sulaukti vakaro, išpliumpinu skystimėlį lyg dugno, jo vieton prileisdamas kasdienio smirdinčio birzgalo, žinau, kad šįvakar, kaip ir kitais vakarais, šio (ar bet kokio kito) vyno Ji – Manoji Madona – neparagaus.

Įprastai tiek pakanka, bet šiuokart, prisimenu, turįs prancūziškų juostelių, kurių prieš kelias savaites atnešė lankydamasi mama. Įprastai ji ateina ir išeina tuščiomis, anuokart po savęs paliko šiuos miltinius, cukrumi barstytus trapučius. Nežinau – netyčia ar man – todėl saugau, neatidarau. Saugojau, neatidariau. Ištuštinęs dėžutę sudėliojau juos bokšteliu, it tylius, nuo dėmesio pavargusius aristokratus, vieną ant kito sudėjau jų trapias figūras, grasinančias subyrėti nuo menkiausio prisilietimo.

Šiandien apie savo vizitą Ji pranešė netikėtai. Nereikėjo tuzino mano kvietimų vienam apsilankymui kaip įprastai. Staltiesės išsiplauti nespėjau, todėl suraitęs ją gumulan, paslėpiau dėmes po obuoliais. Pasakiau, kad kuriu per audrą šokančios ir maištaujančios staltiesės kompoziciją, ji pasakė, kad aš keistas. Aš padėkojau. Pirmą kartą išgirdau, kažką iš Jos lūpų apie save. Geras ženklas – nutariau. Pasiūliau Jai obuolį, išrinkau, kaip man atrodė, patį sultingiausią. Ji atsisakė. Pasiūliau dar kartą. Jaučiuosi it Ieva, bandanti sugundyti Adomą. Dievaži, tai ne mano darbas vilioti. Juk čia Josios turėtų būti iniciatyva.

Teisybė žemėje būtų, gulėčiau čia sau nuogutėlis ant patalo it Adomas ant vejos, pasirėmęs ranka, paties žilagalvio piršto palytėjimu apdovanotas gyvybės jėga... Prisakė pats Viešpats: „aistringai geisi savo vyro, o jis valdys tave“[2]. Šitoji tarsi ne Ievos palikuonė. Nelabojo sukurta. O kas tuomet sukūrė mane? Kartą paklausė viena ievutė, kokia mano gimimo istorija. Jokia. Iškritau iš mamos pilvo tarytum iš medžio. Gyvenu dabar nei tai sumuštas, nei tai sukrėstas, bet egzistencinį smūgį kažkuriuo gimimo momentu patyręs. Tokia mano sutvėrimo istorija. Ji pasakė, kad geriau jau būčiau nesutvertas. Atsakiau, kad aš irgi taip manau.

Toliau šįvakar viskas vyko kaip įprastai: siurbčiodamas rūgščius pigių vynuogių syvus, garsiai juokdamasis ir plačiai gestikuliuodamas pasakojau jai apie savo nupieštus paveikslus. Ji pritariamai linksėjo, tiek man pakako jaustis išgirstam. Šiaip jau kuklia šypsena ir vos pastebimu linksėjimu Ji atsakydavo į visus blėnius, kuriuos kalbėdavau apie viską ir nieką. Ta pačia šypsena ir nukreiptu į duris žvilgsniu ignoruodavo klausimus apie save. Bijojau, kad gležnas Jos kūnas nenusektų paskui valdingas akis, todėl ilgainiui nusprendžiau, kad nieko apie Ją man ir nereikia žinoti. Nors sužinoti, jaučiau, tikrai buvo ką: ką slepia Jos apvalios, kiaurai žvelgiančios akys? Ko nedrįsta pasakyti tos saldžios, vos praviros lūpos, padažytos krauju? Ką rasčiau aštriu skustuvu pradrėskęs Jos tobulai marmurinę veido odą?

Nusprendžiu, kad šiandien šiuos pasaulius užkariausiu ir paslaptis atskleisiu jėga. Jos žvilgsnis sustingsta ties manimi, dingsta šypsena – Ji perskaitė mano mintis? Ar pastebėjo ausį, kurios dalies nebėra? Dar nespėjo sugyti. Įdomu, ar ir Ji tiki versija, kad ją nusipjoviau pats? Mano, kad išprotėjau visai? Galbūt iš gailesčio Maloningoji čia? Pasiūlys gydytis, neabejoju. Einam į barą, murmteli šioji ir atsistoja. Kas gi dabar bus? Gydysimės bare? Bet kuriuo atveju, nori Ji to ar ne, po baro grįšim pas mane.

Susirandam laisvesnę vietą kampe šalia pustuščiais buteliais ir indais nukrauto stalo. „Absento likučiai sunkina stiklinių dugną, / ir sensta šiukšlės dujų šviesoje.“[3] Kartą taip apie šią vietą pasakė vienas veikėjas. Taip ir yra – tik nežinau, tos šiukšlės yra maisto likučiai ar mes, kurie juos paliekame. Nemąstydamas baiginėju tai, kas rūgsta lėkštėse ir stiklinėse. Madona laukia, kol aš pabaigsiu – užsimerkusi – nurijus kąsnį paskutinį, įsistebeilija į „sienos laikrodžio spyruoklę“[3]. Šioji rodo ketvirtį po dvyliktos valandos. Ar ne laikas Pelenei namo? Nevykusiai pajuokauju. Ji atsistoja ir išeina. Aš tuoj grįšiu, tarsteli sukdama išviečių link.

Laukdamas tyrinėju paviršių skaldančias spalvas:

„cinoberis ir chromas, vyno raudis,

truputis Veronese‘s žalumos.

Už dūmų sluoksnio – biliardo valtis,

nugrimzdusi į savąjį šešėlį.

Trys rutuliai atliepia šiurkščią lempų

trejybę. Iš po kojų slysta grindys,

Įžambios, netgi virstančios stačia

geltona siena.“[3]

Nu kokio talento reik būt, kad šitaip tiksliai apsakytum tokią klaikią vietą? Reikės pabandyti nupiešti. Gal jau laikas namo? Kur mano Pelenė Ieva Madona? Apieškojęs kampus tesuradau pamestą jos vieną auskarą. Suskilęs per pusę. Pasirodo, nieko ten viduje nėra. Apgavystė!

Grįžtu namo, į savo mažą ir tamsų kambarį – nedegu žvakės, kad neprižadinčiau šviesų. Taip ramu. Pažvelgiu pro langą – dieną pro jį mėgstu stebėti miestą. Ilgai bežiūrint jis susilieja į spirale besisukantį taką, kuris veda į pilies bokštą. Pavadinu tai Pilies pasaka. Stengiuosi įžiūrėti, gal ten pasislėpė mano Princesė? Gal reikia ją išgelbėti? Užkariauti?

„Tu stovi kalno papėdėje, kėsindamasis atskleisti ilgai nešiotą paslaptį. Virš tavęs – dangus, nuskaidrintas auksu. Jo gyvybės šaltinis – saulė, pakibusi lyg nematomas dievų žvilgsnis. Ji glosto debesų kraštus, žaidžia šviesos linijomis priešais tavo veidą, tarsi ragindama: „Eik.“

Pakeli akis – kalnas. Ne toks, kurį pažintum iš žemėlapių. Ne uola, o regėjimas – sapnas, kuriame spirale kyli į nepažintą aukštį. Jo šlaitai veda per prisiminimų ir troškimų sodus, brauniesi pro tylos plyšius, kur išgirsti savo mintis. Tai daugiau nei kelias – tai virsmas.

Ten aukštai, tarp debesų, įžiūri miestą. Jis atrodo netikras. Primena pasakišką vaikystės sapną, kuriame iš toli moja bažnyčia. Jos bokštai tiesiasi į saulę, langai mirga tarsi sielos, kurios kažko laukia – gal tavęs? O gal tai tavo ilgesys, sielos šauksmas, įkalintas bokšte?

Tu žvelgi į jį, tą miestą, tą nuotykių ir atradimų pažadą viršuje. Tu dar ne ten, bet tavo žingsnis jau tvirtas. Tu jau renkiesi – ne tik kryptį, bet ir save tame kelyje. Kiekviena tavo mintis tampa akmeniu po kojomis, o tavo žvilgsnis – tiltu tarp dabar ir kažkada.“[4]

Įmantriais žodžiais, tarytum ne su manimi, byloja kaži ką sudėtingai kalnas, ligu kviečia į kelionę – Herojaus kelionę? – gal nereikėjo gerti tos paskutinės stiklinės absento... Suprantu tik „eik“ ir „kažkada“. Neturiu ko prarast.

Praveriu duris. Lauke pasitinka mėlynas, it vandenynas per audrą banguojantis dangus – dar prieš akimirką linksmai švietusios žvaigždės virsta didžiulėmis, besisukančiomis it tornadas kometomis, kurios kėsinasi nutrenkti mane. Mano Madona yra ten, o aš menkysta čia, turiu bėgti į pilį, gelbėti ją. Dairausi kelio, kuris anksčiau kvietė kilti spirale – šiąnakt jis šaukte šaukia prarysiantis mane ir – o Dieve! – kas čia? Pilį aptraukia cipresų giria... Esu tikras – baigta. Tiek Pelenei Madonai, tiek man čia.

Privalau grįžti į kambarį, ten manęs laukia saugi tamsa. Trinkteliu durimis, atsikvepiu, bet suprantu, kad pataikau ne čia. Bandau jas atidaryti, užrakinta. Dar kartą žvilgteliu pro langą – šis apsaugotas grota – pro jas savo galūnes kaišioja alyvmedžiai, kiparisai, tolumoje boluoja kalvos, neryškus kažkokio miestelio namų kontūras. Kur aš? Gerai pažįstamą kvapą užgožia kalkių ir vaistų mikstūra. Prie tamsos apsipratusi akis įžiūri akmenines grindis, baltas sienas, geležinę lovą, stalą, kėdę. Atsisėdęs ant jos – be galo nepatogios – grąžinkit man mano medines minkštas kėdeles! – atverčiu ant stalo kažkieno paliktą knygą, skaitau kur papuola:

“Baladė

Vietoj išvadų

Štai šičia baigias testamentas

Varguolio, mirštančio Villono.

Kuomet ims gausti varpas šventas,

ateikit, metę darbus šonan,

rūbu kaip purpuru raudonu,

nes mirė – meilės kankinys:

prisiekdamas savais kankolais,

kai žemę šią apleido jis.”[5]

Pasigirdus bažnyčios gausmui, nusprendžiu, kad testamentą jau laikas parašyti ir man. Čia pat imuosi darbo, bet net ir jo nesugebu atlikti deramai…

Vincent van Gogh

Atskiras kūrinio dalis įkvėpė:

[1] Vincent van Gogh laiškas broliui Theo, 1888 m. spalio 16 d. Prieiga: https://vangoghletters.org/vg/letters/let705/letter.html#translation [Žr. 2025 06 06].

[2] Rubšio ir Kavaliausko Biblija, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. Pradžios knyga. Nuopolis ir pikto kilmė 3:16. Prieiga: https://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKE1999_Pr_3 [Žr. 2025 06 07].

[3] Tomo Venclovos ekfrazės specifika: eilėraštis „Café de ľAlcazar“, Žmogus ir žodis 2012 II. Prieiga: https://etalpykla.lituanistika.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367189269922/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content [Žr. 2025 06 07].

[4] S. Romienės seminarinis darbas „Saulės takais į svajonių viršūnę“: Mikalojaus Konstantino Čiurliono paveikslo „Pilies pasaka“ ekfrazė.

[5] Villon, F., 1999. Rinktinė poezija. Iš senosios prancūzų kalbos vertė Sigitas Geda. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, p. 211.

Abejoju, ar ji tikra. Tarytum aptraukta plėvele. O kaip gi kvepia Jos plaukai, kurių niekada nemačiau? Baiminasi, kad jie neprašvinktų mano kambario pelėsių, dažų ir pigaus vyno kvapu? Todėl visuomet slepia juos po žydros ir geltonos spalvų audeklu? Kyšo iš po jo tik ausytės galiukas, padabintas perlo auskaru, kuriame, rodos, sutelpa visi (ne)įmanomi, (ne)egiztuojantys pasauliai.