Kai maistas tampa mirtinu priešu. Ištrauka

Prieš kelias dienas pasaulį išvydo mano pirmoji knyga - "Kai maistas tampa mirtinu priešu". Ta proga dovanoju jos ištrauką:

Kai sakau, kad nebūčiau buvusi, prisimenu vieną draugių, kurios jau seniai nebėra. Susipažinome man pradėjus irkluoti, tuo metu ji jau buvo čempionė šiame daug ištvermės ir atkaklumo reikalaujančiame sporte. Kaip ir pridera čempionei, dar gi porą metų už mane vyresnei, pažinties pradžioje su manimi ji visiškai nekalbėjo. Stipri, ištverminga, valinga, plačių pečių, tobulo pilvo preso, riestu užpakaliu, ištreniruotomis kojomis ir rankomis, šmaikšti, neieškanti žodžio kišenėje, žinanti savo vertę, graži tiek išore, tiek vidumi, nuostabiais plaukais ir šypsena – tokią ją mačiau.

Atsimenu, mokykloje turėjau rašyti rašinėlį apie savo idealą. Rašiau apie ją. Ji buvo iš tų stambesnių, kaip ir aš. Tačiau, priešingybė man, tokia trykštanti gyvybe, energija, pasitikėjimu savimi, charizma, gal dėl to taip stipriai ja žavėjausi, norėjau būti tokia žvali ir gyvenimu besidžiaugianti kaip ji.

Susidraugavome tik po poros metų nuo mūsų pažinties ir mano nuomonė apie ją nepasikeitė, tik dar labiau sustiprėjo. Tokį solidarumą jaučiau sužinojusi, kad spaudimą dėl savo stambesnio kūno sudėjimo patiria ir ji. Patiria, bet taip šauniai jam atsilaiko. Tokią kaukę – stiprios ir šaunios merginos, turėjau ir aš pati.

Rašydama apie šią draugę, puikiai suprantu, kad kai kurios kitos mano draugės kažką panašaus būtų galėjusios pasakyti apie mane. Galbūt, todėl nei jos, nei kas kitas, įskaitant tėvus, nenutuokė, kas iš tikrųjų dėjosi mano sunykusiame vidiniame pasaulyje. Nenutuokė ir negalėjo padėti. Galbūt, todėl niekas negalėjo padėti šiai draugei, kai ji tam tikru savo gyvenimo etapu prarado jo kontrolę, kurią bandė susigrąžinti nieko nevalgydama, svaigindamasi alkoholiu, kitais destruktyviais metodais.

Atsimenu, susitikome būdamos studentės, iš universiteto ji dar nebuvo išmesta – tokia visa liekna, kaip šakaliukas, aš kaip visada apvalaina. Svečiavausi savaitę pas ją Kaune. Per tą savaitę ji suvalgė kelis obuolius, kuriuos užsidariusi vonioje išvėmė, ir daug gėrė (gėrimai alkoholiniai), neva mano atvykimą šventė. Gėrėm kartu. Aš gal kiek mažiau, nes atvažiavau treniruotis, nuojauta kuždėjo, kad net mano suniokotam pasauliui tai pernelyg destruktyvu.

Tuo metu irgi buvau mėgėja stipriųjų gėrimų paragauti, toleranciją alkoholiui turėjau, bet net ir man jos kiekiai, ir tempai pasirodė per dideli. Nujaučiau, kad čia problema. Tačiau, jau buvau išmokusi, kad problemos nėra sprendžiamos, apie jas yra tylima.

Apie alkoholizmą nenutuokiau nieko. Susidūrusi su juo buvau tik tiek, kiek pati kartais nevaldomai išgėrinėdavau. Į doros kelią man sugrįžti pavykdavo, mano draugei – ne. Kelis kartus būdama neblaivi, ji yra prasitarusi, kaip blogai ji jautėsi visus tuos metus, kai viešai buvo aptarinėjamas jos kūnas, bandomas kontroliuoti svoris.

Pasikeitus aplinkai, trenerių spaudimas „numesti masės“ pasidarė intensyvesnis, nuožmesnis, valios ir užsispyrimo ji turėjo kaip niekas kitas, todėl maisto atsisakė visai. Kaip labai aš jai pavydėjau ir kaip pati to norėjau, ir kokia nevykėlė jaučiausi nesugebėjusi visiškai nebevalgyti.

Tuo metu dar nesupratau, kad maistą ji pakeitė alkoholiu. Kai supratau, jau buvo per vėlu. Dėl alkoholio sukeltų padarinių ji mirė nesulaukusi nė trisdešimties. Dietos ir alkoholis. Šie draugai yra pasekmė to, ką mes laikome savyje, spaudžiame, gniaužiame, įkaliname tamsiausiuose savo sielos užkaboriuose, kankiname tyla, nedėmesingumu, ką mes ignoruojame, aliname badu, kai visai riesta, apsvaiginame alkoholiu. O jeigu paleistume?