Baimė dalintis kūryba

Nepažįstu rašančio žmogaus, kuris nesvajotų, kad jo tekstai būtų pastebėti, skaitomi, vertinami (pageidautina, gerai). Vieni to siekia aktyviai – rodo tekstus draugams, artimiesiems, dalinasi su bendraminčiais, viešina tinklaraščiuose, socialiniuose tinkluose, drąsesni nepabijo pasiūlyti tekstų žurnalams, naujienų portalams.

Kiti apsiriboja pasyvia veikla, tiksliau – neveikimu. Nes jaučiasi per prasti, galvoja, kad rašo ne taip gerai, kaip kažkas kitas, pasiteisina, kad ne viską išmano, baiminasi, kad tai pastebės ir kiti, nerimauja dėl kritikos. Apie sėkmę svajoja ir šie. Bet daro tai tyliai. Pasikliauja lemtimi, Dievo valia. Tikisi būti pastebėti netyčia.

Pirmieji patys išplauks, antriesiems reikia padėti. Suprasti, atjausti, ir… pastūmėti. Mano pastūmėjimas nebus jautrus. Jautrumo šiai dienai gerokai per daug. Esu tikra, po juo paslepiame tikruosius niežus – tingumą, kompleksus, negebėjimą veikti. Surge et age! Liet. Kelkis ir veik! Versdavo kartoti lotynų k. dėstytoja.

Pažiūrėkime, ką būtų galima nuveikti.

Kas yra kritika?

“Kri̇̀tika (1) 1. nagrinėjimas, vertinimas ir ypač trūkumų iškėlimas: Teisinga k. Aštri k. 2. naujų meno kūrinių nagrinėjimas ir vertinimas: Literatūros k.” Tokį emocinio krūvio neturintį aiškinimą pateikia Dabartinės lietuvių k. žodynas.

Kritika gali būti korektiška, gali tokia nebūti – žinome iš patirties. Kritika gali skaudinti stipriai, skaudinti gali nestipriai – ne vienas esame patyrę. Ar yra tokia kritika, kuri neskaudina, kuria mėgaujamės? Ne (nebent kalbėtume apie mazochistinius polinkius).

Pirmasis mitas, kurio derėtų atsisakyti, kad egzistuoja kaži kokia mistinė teigiama, sparnus suteikianti kritika. Tokia kritika jau nebėra kritika. Pažįstu tik dvi kritikos porūšes: viena tuos sparnus sulaužo, kita parodo, kaip skristi. Abiem atvejais pojūčiai nemalonūs.

Kartais atrodo, kad kritikos baimę pagimdo klaidinga iliuzija, jog kritika gali būti teigiama. Sulaukęs neigiamos (nes tik tokia ji egzistuoja), jautiesi pralošęs loterijoj. Tikėjaisi kritikos, sąmoningai jos siekei, bet… tos švelniosios. Kaip nusivylei gavęs ją tikrą.

Tad kelkis, veik ir įveik:

• suprask, kad kritika gali būti tik neigiama,

• priimk, kad nemaloni ji bus visais atvejais,

• neturėk lūkesčių gauti smagios kritikos,

• žinok, kad smagi kritika tėra teigiami atsiliepimai,

• guoskis tuo, kad sulaukus kritikos visiems skauda vienodai.

Kas yra NEkritika

Kaip kritikos esmę iškreipia lūkestis gauti ją teigiamą (pasikartoju – visa, kas teigiama, vadiname liaupsėmis, o ne kritika; liaupsės irgi reikalingos), taip ją diskredituoja įžeidimai, patyčios, neapykantos kalba.

“Tu durnas / nesąmonė / Tavo kūryba durna” yra įžeidimas.

Patyčios, kai įžeidimai kartojasi diena iš dienos (straipsnis iš straipsnio).

“Tokius durnius reikia užmušti” jau neapykantos kalba ir už tai gali būti baudžiama.

Svarbiausia to nepainioti su kritika. Tokie komentarai taip pat nemalonūs. Tačiau jie nėra pagrįsti, todėl ne tokie skausmingi – net jeigu liūdnas dėl šito esi, norisi sustoti kurti, giliai širdy supranti, kad dalis visuomenės yra neadekvati.

Vienas be kito negali

Kaip vien tik saldėsiais sveiko žmogaus neužauginsi, taip vien tik liaupsėmis stipraus kūrėjo / kūrinio taip pat neišspausi (neatmetu, kad pasitaiko visko). Kritikuojantieji ir kritikuojamieji vienas be kito negali.

Pirmiesiems švieži tekstai yra maistas analitinėms smegenims, kurios, vartodamos kūrinius, gali realizuoti ekspertines žinias, patenkinti egocentriškus “koks aš svarbus” poreikius.

Antriesiems be kritikos gresia nunykti, užsimarinuoti savo sultyse, paviršiniame jų sluoksnyje, galiausiai išnykti, su visais savo vidutiniais, išliekamosios vertės neturinčiais kūriniais. Reikia rasti, kaip šiems poliams sutarti. Mano siūlymai “kaip”.

Jeigu kritikuoji:

• žinok savo intencijas,

• kalbėk apie tekstą,

• būk pagarbus,

• nepamiršk žmogiškumo,

• stenkis būti tikslus,

• nesileisk į emocijas,

• nesijausk atsakingas už kito jausmus,

• priimk, kad kartais būsi nesuprastas.

Nesiimu atstovauti profesionalių kritikų, kadangi pati tokia nesu (kol kas). Tačiau savo nuomone apie kūrinius dalinuosi atvirai. Skaitydama juos analizuoju, taikau turimas žinias, todėl galiu daryti visai tikslias išvadas. Daryti kodėl? Iš meilės literatūrai. Iš noro skaityti ją kokybišką. Iš siekio didžiuotis lietuvių autorių kūryba. Šie principai aktualūs visiems, paliekantiems atsiliepimus, besidalinantiems nuomone, rašantiems komentarus.

Jeigu esi kritikuojamas:

• suprask, kad Tavo kūryba yra dėl kitų,

• paleisk savo kūrinį,

• leisk rasti jam savo namus,

• nepriimk asmeniškai,

• šiurkšti kritika yra apie kritikuojantį,

• nežiūrėk į viską rimtai,

• ieškok, ko galėtum išmokti,

• didink atsparumą kritikai.

Paskutinis bene svarbiausias. Kartais skaitau apie šiuolaikiniam beigi ateities pasauliui būtinąsias savybes. Gebėjimas prisitaikyti, kūrybiškumas įvardijamos tarp pagrindinių. Mano nuomone, nepelnytai pamirštamas ATSPARUMAS.

Šiandien, kai neribotos galimybės skendi beribės informacijos liūne, atsparumas aplinkos dirgikliams, savo paties vertybinio stuburo turėjimas, mokėjimas atsirinkti kas yra kas, išbūti šiuose veiksniuose, tampa be galo svarbus. Sakyčiau, svarbiausias sveikos asmenybės rodiklis.

Atsparumo ugdymas

Laikas nuo laiko kažkuris iš mano vaikų, sugrįžęs iš ugdymo įstaigos, skundžiasi, kad kitas vaikas elgėsi nepagarbiai, prasivardžiavo, pabrėžė vienus ar kitus trūkumus, kartais tai panešėja į žeminimą. Vaikai negailestingi, tuo teko įsitikinti kadaise pačiai.

Man kaip mamai liūdna matyti, jautru žinoti, kad kuris mano vaikų jaučiasi negerai dėl bendraamžių nuomonės apie jį. Kaip žmogus galiu tik suprasti, kad pakeisti tos nuomonės aš negaliu. Tačiau turiu visus įrankius formuoti savo vaikų nuomonę apie juos pačius.

Šiuo tikslu daug kalbamės nuolat, atliekam praktikas, užsiimam veiklomis, kurios augina savivertę, stiprina pasitikėjimą savimi. Mano vaikai žydi! Net jeigu išgirsta apie save ne patį gražiausią atsiliepimą. Jie žino, kad svarbiausia yra, kaip jie patys atsiliepia apie save.

Atsiliepimas apie save

Šio teksto rėmuose nėra ketinimas pateikti įrankius, kaip ugdyti savivertę, pasitikėjimą savimi. Žinote tai ir patys. Jeigu nežinote, gūglas per sekundę pateiks daugiau atsakymų, nei aš čia per visą savo gyvenimą surašyčiau.

Tad kelkis, veik ir įveik:

• suvok, kad nesi kačiukas, kurį visiems norisi paglostyti,

• suprask, kad už savo emocinę būseną esi atsakingas pats,

• prisiimk atsakomybę už savo pasirinkimus ir veiksmus,

• žinok, kad neveikimas irgi yra pasirinkimas,

• stiprink atsparumą dirgikliams,

• klausk savęs ar jautrumu nepridengi tingumo, neveiklumo.

Tingumas ir neveiklumas yra dažnesni. Ką daryti su tuo, spręsti pačiam. Linkiu nuspręsti teisingai. Kas yra teisinga Tau irgi žinai tik Tu pats. Sėkmės kūryboje!