Baimė būti vidutinišku rašytoju

Kai priėmiau sprendimą rašyti apie rašymą, suvokiau, kad daliai rašančiųjų tai atrodys šventvagiška. Mažų mažiausiai nepriimtina. Rašyti pradėjau ir niekada nesustojau nuo tos minutės, kai išmokau rašyti. Rašyti apie rašymą nusprendžiau praėjus vos pusantrų metų nuo profesionalios kūrybinio rašymo karjeros pradžios.

Viena komunikacijos konsultantė, išgirdusi apie mano užmojį komunikuoti šia tema, pasiūlė pirmiausia parašyti ir išleisti bent 10 knygų. Viduje jaučiau, kad tai daryti galiu sukurpusi vos dešimt jos juodraštinių puslapių. Kodėl? Nes rašymo reikalus išmanau ir turiu, ką pasakyti

Egzistuoja dalis kūrėjų, kuriems kalbėti, rašyti apie kūrybą ir rašymą, juoba pradedančiajam rašytojui, tolygu šias temas nuvalkioti. Nes diskutuoti teisę turi tik jie - išrinktieji. Šitai daliai aš neturiu, ką pasakyti - mano turinys ne jiems. Rašau tiems, kurie kaip ir aš kažkada pradžioje, klaidžioja kūrybinio rašymo džiunglėse, ieško kelio į lengvą ir malonų rašymo procesą, tobulėjimą tekstuose, aiškią ateities viziją.

Bet būtent tie išrinktieji man rašo dažniausiai. Oponuoja, ginčijasi, nurodinėja, abejoja, kritikuoja. Dalį šių nuomonių aptariau “RAŠYMAS DĖL RAŠYMO” tekste. Nepykstu, priimu, svarstau, analizuoju. Keliu klausimus. Labiausiai ėmė dominuoti (ir dominti) “vidutinybių” tema.

Geriausias vs. Vidutinis

Viešai deklaruoju, kad rašytoja siekiu būti ne šiaip sau - geriausia. Geriausia savo pačios versija. Neišpildyti savo potencialo, mano akimis, yra nusikaltimas. Prieš žmoniją, taipogi save. Savo galimybių ribų kol kas nežinau (gal ir gerai, turbūt tai reiškia, kad jų nepasiekiau), tačiau suprantu ir priimu tai, kad būti geriausia savo galimybių skalėje, gali reikšti būti visai vidutiniška bendrame rašytojų katile.

Vidutiniškas žmogus

Įsivaizduokite žmogų: vidutiniškų galimybių, vidutiniškai jas realizuojantį, vidutiniškai laimingą. Jis dirba vidutiniškai mėgstamą darbą, uždirba vidutiniškai pinigų. Galbūt norėtų daugiau, bet užtenka ir tiek, kiek turi. Kartais jaučiasi vidutiniškai pavargęs, pailsi vidutiniškai kurdamas prozos tekstus. Galbūt rašo eilėraščius. Čia jis jaučiasi realizuojąs savo kūrybines galias. Ekspertams atrodo, jog jis tų galių neturi visai.

Žmogus yra draugiškas sau, artimiesiems, aplinkiniams, turi kelis draugus, kuriuos vertina, šeimą, kurią dievina. Gyvenime jis nuskriaus nebent uodą, kartais musę. Jaučiasi išsipildęs. Nes daro tai, ką mėgsta - kuria, rašo tekstus, kuriais dalijasi viešojoje erdvėje. Demonstruojasi, kaip pasakytų ekspertai.

Žmogus subūrė kelių šimtų skaitytojų ratą. Norėtų daugiau, bet užtenka tiek, kiek turi. Skaitytojai vertina tai, ką jis rašo. Nors kartais pasitaiko klaidų. Pasitaiko ir teigiančių, jog rašo nepakankamai gerai. Jo eilės ne tokios talentingos kaip Martinaičio. Prozos sakiniai it pasliki po lietaus išplauti sliekai, neprilygsta Gavelio tauriesiems unguriams.

Žmogus turi vidutinišką kritinį mąstymą, todėl puikiai supranta, kad jo kūriniai vidutiniški. Kelis kartus jis patikėjo “auksine” taisykle “jeigu gali nerašyti, nerašyk”. Vieną sykį nerašė net pusantrų metų. Nuotaiką ėmė gesti pastebimai, nuovargį pradėjo užgėrinti raudono vyno taure, į rašymą grįžo po apsistumdymo su sutuoktiniu (sutuoktine). Suprato nerašyti negali. Bet tekstai nuo to genialūs netapo.

O ir pačiam to genialumo nereikėjo. Tiesiog rašyti. Kurti. Kartais šia kūryba pasidalinant su bendraminčiais. Pasidemonstruojant. Bendraminčiams kaži kokių talentų taip pat, pasirodo, nereikia. Martinaičio jie nesupranta, apie Gavelį nieko nėra girdėję (ir galimai nenorėtų girdėti). Juos traukia paprasti žemiški tekstai, kuriuos skaitydami ir patys taptų paprastesni, žemiškesni. Laimingesni.

Siekis tapti genialiu kūrėju

Pažįstu daug žmonių, skaitančių knygas. Nežinau nė vieno, kuris savo malonumui rinktųsi lietuvių autorių kūrybos aukštos meninės vertės, kad ir ką tai reikštų, literatūrą. Gerai, žinau vieną vidutinišką vyruką. Jis suskaito visus šiuos kūrinius. Ne šiaip sau. Svajoja vienądien tapti aukštos meninės vertės literatūros kūrėju. Genijumi. Galbūt ieško recepto, kaip savo talentus tekstais atskleisti. Tuo metu, kai šią literatūrą skaito, jis nerašo nieko. Nes tai, ką parašo jam atrodo vidutiniška. Kaip manot ar jis taps tuo pripažintu genijumi? Nerašydamas? Linkiu tapti. Kad ir ką genialumas jam reikštų.

Genialus kūrėjas

Pažįstu vieną merginą, kuri, mano akimis, rašo genialiai. Natūraliai genialiai. Ji neskaito knygų apie rašymą, apskritai nelabai skaito, ji nesimoko rašyti kursuose, mokymuose, kituose būreliuose, užsiėmimuose. Jai nereikia pratimų. Ji tiesiog rašo tekstus. Kartais juos publikuoja. Slaptai. Pasidalina vos su keliais išrinktaisiais. Jos sakiniai it kokie slibinai lengvai prarytų Gavelio ungurius. Sluoksniais pasigalynėti galėtų ir su Sabaliauskaite. Bet savo kūrybą ji vadina šūdo krūva. Kaip manote, ar kada galynėsis? Galbūt. Atsitiktinumo dėka.

Nepageidaujamo vidutinio rašytojo mitas

Esu tikra nepageidaujamo vidutinio rašytojo mitą sukūrė žmonės, kuriems kurti buvo draudžiama, kurie kurti bijojo, kurie nedrįso kūryba dalintis viešai, kuriems buvo sakoma, kad jeigu rašai, rašyk gerai, profesionaliai, arba dažniau - nerašyk, jei gali nerašyti. Jie patikėjo šiuo patarimu aklai, nesvarstydami, kas slypi po šiais žlugdančiais teiginiais.

Kiti tiesiog norėjo tuo patikėti. Nes taip saugu, patogu. Nes kūrybai reikia tikrumo, nuogumo, drąsos. Kūryba atskleidžia silpnąsias vietas, išlaisvina vidinius demonus. Pastarieji gerai matomi net suvynioti į vaizdingas metaforas nepriekaištingai sudurtose fikcijose. Kūryba yra apie atvirumą, prieš visuomenę, o svarbiausia - save. Mus užaugino karta, kurioje už atvirumą buvo baudžiama. Šiandien baudžiame save patys. Ar norime tai daryti toliau?

Genijų šalis

Ką man reiškia būti vidutiniška šioje nedidelėje genijų šalelėje? Tai reiškia, kad galiu rašyti savo vidutiniškus tekstus, afišuoti juos savo vidutiniškai sudurtame bloge, soc. tinklo profilyje. Mane skaito tokie pat vidutiniški žmonės, su kuriais mezgame vidutiniškus pokalbius. Kartais nevidutiniškai pasipykstame. Mano vidutiniška kūrybinė veikla generuoja vidutiniškas pajamas, kurios garantuoja palaikyti vidutinišką pragyvenimo lygį. To pasėkoje:

Jaučiuosi LAIMINGAS ir talentingas genijus - darau, ką noriu daryti. Priimu save vidutinišką. Nesiekiu būti tuo, kas nesu. Esu drąsi būti tuo, kas galimai ESU - vidutinybė. Pabandykit, suprasit, koks genialumas ir kokie talentai tam reikalingi.

Ir pabaigai: ar ne per didelė prabanga mūsų mažoje šalelėje brokyti tuos negenijus ir netalentus, kurie per se “negabūs”, “negimę” švento darbo daryti - rašyti. Gal geriau pradėti nuo pagrindų? Mokyti, edukuoti? Pradžiai, manau, paskatinti, padrąsinti rašyti - taip, kaip moka, kaip gaunasi, palaikyti. Nes pirmas tekstas, pirmoji knyga, mano nuomone, tėra pirmas žingsnis į genialumo olimpą. Ar ne? Jei jau taip norime, taip reikia mums jų… tų genijų… mūsų Lietuvėlėje… Gal vieną, kitą užsiauginkim?!